Nusprendžiau, kad rašyti apie „Code Geass“, kad ir koks jis geras būtų, neverta. Jau vien dėl to, kad jis geras ir visi apie jį yra girdėję. Už tai norėčiau papasakoti apie kitokį anime. Siaubą žmonės suvokia įvairiai. Kartais tai zombių antpuolis, kartais vampyrai, tačiau nieko nėra baisiau už priešą, kurio… nėra? Pristatau jums „Higurashi When They Cry“ („Higurashi no Naku Koro ni“)!
Tai vienas iš tų kūrinių, apie kuriuos norisi papasakoti viską, tačiau nesinori atskleisti net menkiausios kūrinio detalės… Pasistengsiu nepapasakoti nieko, kas galėtų sumažinti įdomumą.
Viskas prasideda moksleivio Maebaros Keičio atvykimu gyventi į mažą Hinamizavos kaimelį kažkur Japonijos užkampyje. Jį pasitinka nauji klasės draugai: įžūli įtakingos šeimos dukra Mijon Sonozaki, viską kas miela mylinti Rena bei našlaitės Rika Farudė (taip pat kilmingos giminės atstovė) ir Satoko. Visi šie veikėjai priklauso klubui, prie kurio prisijungia ir Keičis. Klubo esmė – žaisti žaidimus ir laimėti juos BET KOKIA KAINA (t.y. sukčiaujant). Netrukus Keičis sužino apie paslaptingas žiaurias žmogžudystes bei žmonių dingimus vykstančius kasmet per „Vilnos nešiojimo festivalį“ (taip jį išvertė lietuvių subberiai). Pasirodo kaimas slepia baisią praeitį iš laikų, kai buvo garbinamas žiaurus miestelio dievas Ojašira. Ne gana to visi pradeda elgtis keistai. Atrodo, jog pasitikėti nebegalima niekuo… Tokia yra istorijos pradžia. Arba vidurys. Arba pabaiga. Arba… Na bet neatskleisiu ką turiu galvoje… Tą reikia pamatyti.
Anime sudaro du sezonai po 24-26 serijas ir kelios OVA serijos. Pirmasis užduoda daugiau klausimų nei atsakymų. Antrasis nors ir kiek prastesnis, į juos visus atsako, nors gal ir kiek per greitai. Labai gerai gilinamasi į veikėjų veiksmų motyvus – niekas nelieka nepaaiškinta. Nors ir kokia „be ryšio“ atrodo pradžia (ar net ir visos pirmos 15 serijų, o vėlesnės irgi atrodo pilnos logikos klaidų), visas šitas „mindfuck“ vėliau yra labai detaliai ir logiškai paaiškinamas. Kas gal kiek kliuvo, tai veikėjų rėkavimas pavojingose situacijose, besislepiant ir pan. Taip pat nekaip atrodė vietomis pasitaikantis Keičio mikčiojimas ir idiotiška apranga, bet anime tai nėra neįprasta.
Techninė pusė sukelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės OP/ED (abiejų sezonų) puikiai pataiko į temą ir atrodo tinkamai. Pats anime taip pat dažniausiai atrodo gerai, tačiau Peršviečiami plaukai atrodo labai keistai. Gal tai ir nėra pirmas mano matytas anime su tokiais defektais, bet anksčiau tai akių taip nerėžė. Kaip minėjau, įgarsinimas kartais taip pat skamba kvailai. Na bet apskritai tai žiūrėti netrukdo.
Taigi, „When They Cry“ turėtų patikti visiems mistikos ir siaubo gerbėjams. Ypač mėgstantiems gerą „protkrušį“. Jis pasižymi neįprastu pasakojimo būdu, detalumu ir logika. Šiokios tokios bėdos su įgarsinimu ir piešimu negadina bendro vaizdo, o puiki istorija leis šias bėdas apskritai pamiršti. Jei tik sugebėsite jas pastebėti kupinomis įtampos minutėmis…
