Skip to content


Fedora 18 – kai pabaisa pasidaro plastinę operaciją…

 

Taip - iš tiesų buvau instaliavęs šitą nesąmonę

Taip - iš tiesų buvau instaliavęs šitą nesąmonę

Ne taip seniai prie Technologijos.lt straipsnio apie Fedora 18 parašiau ilgą ir nepatenkintą komentarą. Kadangi jame maždaug išdėsčiau savo mintis šia tema, skelbiu praplėstą ir pakoreguotą jo versiją.

Visų pirma reikia paminėti – nors su įvairiomis Linux atmainomis draugauju jau daugiau nei porą metų, dar nebuvo tekę padoriai prisiliesti prie RedHat šeimos, kuriai priklauso Fedora. Mano OS visada buvo kilusios net ne iš Debian, o iš Ubuntu. O labiausiai – pati Ubuntu. Taigi, iš dalies  iš smalsumo, iš dalies dėl pasiūlymo išbandyti ir pagyrų naujajai versijai – nusprendžiau pabandyti kas tai per daiktas.

Live USB sesija veikė gan šauniai – užsikrovė greitai, iš karto atpažino wifi. Žodžiu darė viską ką ir bet kuri kita Linux Live USB sesija, tik greičiau. Kadangi girdėjau legendas apie naujausius paketus repozitorijose susigundžiau pakeisti savo Ubuntu instaliaciją į Fedorą (kažkaip reguliariai padarau tokias nesąmones).

Apskritai Fedora – klaidinanti – ji bando apsimesti Ubuntu – draugiška distribucija. To pavyzdys – nauja Fedora 18 instaliacijos programa „Anaconda“ – bug’ų maišas. Bent aš – vos ne vos per jo lūžimus paleidau instaliaciją. Be to jame labai apribotas skirsnių valdymas. Šitai kliudė ir metant Fedorą lauk – jos skirsniai kažkokiu būdu buvo užrakinti. Nesigilinsiu – tiesiog pirmą kartą tą mačiau.

Tačiau net jei Anaconda ir nebūtų bug’ų maišas, jos dizainerį reiktų pakarti. O jei ne pakarti tai bent gerai nuplakti. Jis visiškai neintuityvus. Nežinau koks buvo senasi, bet šitas – tragedija. Mygtukai, pasirinkimai – viskas yra ne ten kur to tikiesi. Kažkoks didelis nesusipratimas. Na bet tai tik instaleris. Tarkim tai yra atleistina jei jis naujas bei jei užbaigę instaliaciją gausim nuostabią OS…

Tačiau nė velnio!

Instaliavus viskas maždaug veikia out-of-the-box. Jokių driverių nereikia – gražu. Tai Linux šiais laikais savaime suprantama. Nustebčiau jei būtų kitaip (o Fedora gautų dar daugiau malkų).

Tik problema – nėra jokių codec’ų. Nulis. Nieko. Oficialiose Fedora repozitorijose tokie neegzistuoja. Šiaip ne taip iškapsčiau repzitorijas, kuriose tai yra, su nedidelėm nesąmonėm (niekaip nepavyko to padaryti per GUI) instaliavau RPM failus, kurie turėtų jas pridėti. Ilgą laiką nesupratęs kodėl jos neveikia išsisaiškinau, kad joms reikia kažkokių raktų. Jokio kito būdo neradau, kaip tik įdėti juos rankiniu būdu. Beje, instaliuojant RPM failus, jų priklausomybes reikia instaliuoti rankiniu būdu atskirai – automatiškai tai nėra daroma. GUI paketų valdymas Fedoroje – baisiau tragedijos lygio. Egzistuoja paketų valdyklės GUI pakaitalas (Yumex), bet ir jis nėra labai nuostabus. Viską tenka daryti komandine eilute tiesiog dėl to, kad taip – daug paprasčiau. Pats Yum man užkliuvo dėl pernelyg didelio priklausomybių siuntimo. T.y. ką nors instaliuojant jis parsiunčia įspūdingai daug nereikalingų paketų.

Nepaisant galų gale sutvarkytų repozitorijų, instaliuotų codecų man taip ir nepavyko priversti Rhythmbox’o ir Totem’o palaikyti closed-source formatus (nors bent video ant SMPlayer veikė puikiai, o juk abu naudoja tą patį, kaip dėl audio – nežinau).

Na ir kai galų gale Fedora jau darėsi malonu dirbti (vis tik naujausi paketai daro savo – tikrai daugelis programų yra naujesnių versijų nei Ubuntu repozitorijose, be to gnome-shell fedoroje veikia nuostabiai) pribaigė vienas trūkumas. Fedora nedraugavo su mano laptopo sleep’u( tiksliau pabudimu iš jo), ką aš jau tingėjau tvarkyt, nes man reikėjo pilnai veikiančio kompiuterio.

Išvada: galbūt Fedora ir yra neblogas programuotojo darbo arklys, kuris gali daug, bet jam reikia juodai daug konfiguravimo. Ir net tada gali po kokio update’o kas nors susiknist. Be to būtina pabrėžti, kad su šiomis problemomis susidūriau, nors Linux naudoju gerus porą metų ir visai gerai moku naudoti komandinę eilutę, tad kad ir kaip gražiai iš šono atrodo Fedora, ji absoliučiai netinkama eilianiam vartotojui.

Tačiau mane labiausiai nervina ne tai, kad Fedora nėra draugiška paprastiems vartotojams ir ne tai, kad eilinis vartotojas su ja nieko negalėtų padaryti. Labiausiai mane nervina tai, kad jos kūrėjai ją pateikia gal net gražiau bei draugiškiau nei Canonical pateikia Ubuntu. Tai yra LABAI klaidinantis įvaizdis. Nes po šituo plastinės operacijos sukurtu veidu slepiasi išpuvę dantys ir baisoka smarvė.

Kyla klausimas – ką rinktis norint turėti pilnavertę GNOME vartotojo aplinką, kurią siūlo Fedora (ir GNOME iš tiesų yra geriausias dalykas esantis Fedora 18)? Atsakymas yra Ubuntu GNOME Remix, kurį pats naudoju. Pilnavertis, puikiai besisukantis GNOME 3.6 ir visi Ubuntu privalumai. Pridėjus GNOME repozitorijas galima ir eilinę Ubuntu instaliaciją perdaryt į pilnavertį GNOME shell, nors man atrodo grynas GNOME Remix sukasi greičiau. O ir šlamšto mažiau instaliuota.

Posted in Apps, Linux.

Tagged with , , , .


Python – programavimas kitaip

 

PyDev papildas Eclipsei - visai neblogas būdas rašyti Python. Nors ir labai griozdiškas, kaip kai kas pastebėjo 🙂

Paprasta, bet nepaprastai išpūsta Java, efektyvi ir savo srityje nepakeičiama C/C++, keistoka mišrūnė (man nelabai patikusi) Objective-C, šiek tiek (bet pakankamai daug, kad lįstų per gerklę) mokykloje pramoktas Pascal’io bei kadaise (rimtai – nė velnio nepamenu apie juos – tik žinau, kad kadaise mokiausi) krapštyti Delphi ir VB6… Visos kalbos kurias moku ar kažkada mokėjau. Ir Python, kuris čia lyg iš kitos planetos.

Python išmokti norėjau senokai. Žinojau, kad tokią kalbą smulkesnėms programoms mokėti – verta. Visada pagrindinė priežastis, kodėl numesdavau bandymus mokytis – buvos viena. Tutorialai – nieko neišmoko. Daugelis jų – tiesiog veda už rankutės per visas kalbos galimybes iš eilės, kas nelabai padeda ką išmokt. Na bet šiuo metu kaip tik vyksta sesija – laikas, kai besimokant kokį ne itin įdomų dalyką kyla milijonai gerų idėjų 🙂

Taigi, paėmiau kadaise pradėtą rašyti C++ projektą (iš laikų, kai bandžiau iki galo suprast kas gi yra klasės ir kuo jos valgomos) ir nusprendžiau perrašyt tą pačią idėją į Python. Būtent idėją, nedarydamas senų klaidų ir ieškodamas būtent to ko reikia, retkarčiais pasitikrindamas Python stiliaus aprašus. Viską stengiausi daryti tvarkingai pagal taisykles. Klases dėlioti į modulius (mat Python’e yra visiškai normalu sudėti kelias klases į vieną modulį), modulius į paketus viską pavadinant pagal reikalavimus. Sunkiausia prisitaikyti ko gero prie dinaminių kintamųjų tipų. Šie iš pradžių atrodo nieko blogo, vėliau gali kiek sumaišyti kortas, mat metodams negalima nurodyti argumentų tipų.

Vis tik perlipus per šiuos (tikriausiai labiau psichologinius) barjerus galima pasinerti į gražų ir lengvą Python pasaulį. O čia yra kuo susižavėti:

  • Indentacija! Indentacija! Ir dar kartą: INDENTACIJA!!! Vienas šauniausių dalykų Pythone. Visiems vienoda ir privaloma indentacija. Privaloma, nes čia ji pakeičia visose iš C gimusiose kalbose naudojamus figūrinius skliaustus („{}“). Tai puikiai pažaboja visus netvarkos ir neperskaitomo kodo megėjus. Taip pat leidžia išvengti kapstymosi po skliaustus, kuris kartais pasitaiko net ir padoriuose IDE, kai ne ten padedi kokį skliaustą ir bandai surast kur jo trūksta. O tai gali sugaišinti net kelias minutes, jei kodas didesnis…
  • Bibliotekos ir moduliai skirti beveik bet kam. Tik pradedi kokią elementarią pagalbinę klasę rašyt ir paaiškėja, kad jau egzistuoja kažkas gatavo.
  • Dinaminiai kintamųjų tipai pasidaro visai neblogas dalykas. Kaip tik dabar rašydamas tekstą sugalvojau kaip juos panaudoti Big1’e. bet nesakysiu kaip – dar netyčia susimausiu 😀
  • Galimybė override’int bet ką. Kad ir kokį standartinį metodą, kuris grąžina datą ir paduoti kokius nors testinius duomenis.
  • Galimybė įterpti C kodą. Esi linkęs burbėti dėl greičio? Tai pasirašyk tą persudėtingą Pythonui programos dalį dalį su C! Ši savybė iš esmės panaikina programos našumo problemą, tad Python gali būti pakankamai greitas.
  • Interaktyvi Python konsolė. Kadangi Python – interpretuojama kalba, galima realiu laiku naudotis jos konsole, kad ir savo projekto aplinkoje. Čia jau galima ir išbandyti nedidelius kodo gabalėlius nepaleidžiant visos programos, o tik tam tikras jos dalis. Galima ir rašyti kodą tiesiai į konsolę vis tikrinant. O vėliau nukopijuoti į failą. Viskas priklauso nuo fantazijos 🙂

Žinoma, neteigsiu ,kad kalba tobula ar dar kokių nesąmonių. Bet man patinka. Be abejo, tai viena iš kalbų, kurios gadina programuotojus, bet jos lankstumas, galimybė daryti praktiškai bet ką – žavi. Itin plačiai naudojama web developmente (Instagram, Bitbucket,  ir krūvos kitų gražiai atrodančių tinklapių priežastis – Django, kuriam programuojama Pythonu), labai dažnai sutinkamas Linux operacinėse ir, deja, ne itin mylimas windows aplinkoje Python’as yra gan šiuolaikiška ir smagi programavimo kalba (taip, niekaip nedrįsčiau vadinti jo skriptinimo kalba).

Na o norintiems užmesti akį į mano gan paiką ir šiek tiek vaikišką projektuką štai GitHub ir BitBucket nuorodos. Kadangi šiuo metu bandau GitHubą, turiu repozitorijas abejuose:

https://bitbucket.org/teraxas/big1py

https://github.com/teraxas/Big1Py

Posted in Apps, Linux, Mokslai, Universitetas.

Tagged with , , , .


„Rurouni Kenshin“ (2012) – netikėtai pavykęs?…

„Rurouni Kenshin“ be abejonių yra vienas geriausių mano matytų anime. Kartu ir vienas geriausių rodytų Lietuvoje (nors ir keista, jog tokį ganėtinai žiaurų serialą rodė vaikams). Šalia pridėjus vėliau išleistas itin kokybiškas OVA dalis turime neįtikėtinai išplėtotą epą detaliai pateikiantį ne tik legendomis apipinto samurajaus gyvenimą, bet ir Japonijos istoriją.

Taip jau išėjo, kad akys užkliuvo už ką tik išleisto vaidybinio „Rurouni Kenshin“ filmo. Dėl anksčiau minėtų priežasčių be abejo nusprendžiau jį pažiūrėti. Daug tikrai nesitikėjau – neteko girdėti apie gerai pavykusią japonų anime ekranizaciją. Bet šitas filmas gali nustebinti.

„Rurouni Kenshin“ pasakoja apie klajoklį Kenshin Himurą besinešiojantį kardą atbulais ašmenimis – simbolį priesaikos, jog daugiau nieko nebežudys. O priežastis tam yra, kadangi šis veikėjas per revoliuciją buvo žinomas Hitokiri Battousai vardu. Per karą Battousai’us buvo negailėstingas žudikas, kurio sugebėjimai jį buvo pavertę beveik masiniu ginklu.

Iš tiesų filmas gan tiksliai seka serialo pirmąsias serijas. Nerūpestingai atrodantis klajoklis atsiduria miestelyje, kuriame siaučia vietiniam opiumo prekeiviui dirbantis samurajus vadinantis save Battousajumi. Čia filmas jau kiek ir užkliuvo dėl kiek kvailokos įžangos, paimtos tiesiai iš originalo – tą iš tiesų būtų buvę sveika pakeisti. Kenshino vis kartojamas „oro“ čia visai nelimpa, o susipažinimas su Kaoru ir apskritai visa vaidyba šitoje scenoje buvo medinė kaip reikiant. Net viename iš treilerių tai klaikiai matosi.

Džiugu, jog toliau reikalai gerėja. Pasakojama gana detaliai, veiksmo netrūksta, o kovų scenos iš tiesų gerai paruoštos. Nebandoma atkartoti ir tradicinės samurajų filmų atmosferos nei garso takeliu, nei kovų scenomis. Kartais numetamos ištraukos iš „Trust and Betrayal“ įvykių, trumpai nupasakojama Kenshino rando istorija.

Filmas gavosi lengvas ir paprastas, nesudėtingas. Lengvai susižiūri net ir turint galvoje tas problemas su vaidyba filmo pradžioje. O dar jei prisiminsim, kad tai anime ekranizacija – viskas atrodo visai gerai. Šiaip ar taip, turint galvoje kiek istorijos buvo papasakota, galima tikėtis daugiau dalių. Kas reiškia, jog yra ir galimybė pasitaisyti.

Posted in Anime, Filmai.

Tagged with , , , , , , , .


Ekstremalios naktinės orientacinės Vilniuje

Nori pabėgti nuo nuobodžios rutinos? Ieškai naujų pramogų? O gal tiesiog nori gerai praleisti laiką su draugais? Tuomet surink komandą draugų, griebk žibintuvėlį, GPS, nešiojamą kompiuterį, sėsk į mašiną ir pirmyn į naktinį Vilnių!

Orientaciniai žaidimai mieste panaudojant įvairias technologijas – ne naujiena nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Greičiau tai dar vienas mano šių metų atradimas. Ir ko gero vienas geriausių. Šiuo metu jau pavyko sudalyvauti trijuose žaidimuose ir šiąnakt laukia ketvirtasis 🙂

Tad kaip gi jos vyksta?

Lietuvoje egzistuoja keletas šiam užsiėmimui skirtų tinklapių:

  • vilnius.en.cx, lietuva.en.cx – oficialūs tarptautinio Encounter miesto žaidimų socialinio tinklo puslapiai. Čia galima formuoti komandą, už pasiekimus gauti virtualius apdovanojimus, registruotis ir dalyvauti žaidimuose, kurie nebūtinai yra orientacinių tipo;
  • orientacinės.lt – tinklapis, kuriame surenkami beveik visi vyksiantys žaidimai;
  • orientacinesvilniuje.lt – grynai Vilniui skirtas tinklapis.

Čia radę dominantį žaidimą – jame registruojame savo komandą. Komandos dydis keičiasi priklausomai nuo žaidimo. Dažniausiai tai – vienas ekipažas, kartais gali būti 2 ekipažai, kartais ekipažas ir „štabas“ (namie sėdinti komanda, koordinuojanti ekipažus) ir pan. Užsiregistravę gauna detalesnę informaciją apie žaidimą: starto vietą, informaciją apie reikmenis žaidimui, sutartį kurią reikia atsispausdinti ir užpildyti.

Dažniausiai reikalaujama:

  • Tvarkingas automobilis pažymėtas komandos pavadinimu priekyje ir gale.
  • Šviesą atspindinčios liemenės, antsiūvai ant kurių užrašytas komandos pavadinimas.
  • Nešiojamas kompiuteris, kuris atlaikytų intensyvų ~7 valandų naudojimą bei internetas.
  • Žibintuvėliai
  • Telefonai
  • Patogi, purvo nebijanti apranga ir avalynė

Nurodytu laiku reikia atvykti į starto vietą, pateikti visų narių pasirašytą sutartį ir susimokėti dalyvavimo mokestį, kuris dažniausiai būna iki 30 lietuviškų. Nurodytu laiku prasideda „briefingas“ – instruktažas, kurio metu paaiškinamos žaidimo taisyklės. Pagrindiniai punktai tokie:

  • Nepažeidinėti įstatymų ir nekelti pavojaus sau bei kitiems
  • Sekti nurodymus žaidimo sistemoje prisijungus savo komandos slaptažodžiu.
  • Kai kuriose vietose (būna nurodyta užduotyje) teisinga vieta pažymima „konfirmu“ – nupieštu sutartu ženklu.
  • Atvykus į objektą, reikia rasti paslėptą kodą, kurį reikia įvesti į sistemą, norint judėti toliau. Kadangi objekte kodų dažnai būna likusių nuo senesnių žaidimų, jo pradžia visada būna unikali tam tikram žaidimui.
  • Jokiu būdu negadinti kodų.

Nurodytu metu sistema įjungia žaidimą, pradedamas skaičiuoti laikas ir tinklapyje atsiranda pirmoji užduotis.

Užduotys dažniausiai būna susietos kokia nors istorija ar tematika. Pvz. reikia padėti pagiriotam studentui prisiminti kas vakar įvyko 🙂 Užduotyse pateikiami įvairūs galvosūkiai, mįslės padeda suprasti apie kokią vietą kalbama, kur reikia važiuoti ir ko ieškoti. Pakliuvus į situaciją, kai niekas nebeaišku – paprasčiausia yra pasinaudoti pagalba. Ji skirtingais atvejais veikia skirtingai. Encounter sistemoje pagalbos atsidengia bėgant laikui. T.y. pradžioje gauname neaiškią užduotį, po 5-10 minučių gauname šiek tiek daugiau informacijos ir taip galų gale duodamos koordinatės, o galiausiai ir kodas. Šiuo atveju žaidimas niekada nesustoja ir žaidėjai ilgam neužstringa. Kur kas sudėtingesnis variantas yra, kai pagalba suteikiama už baudos laiką.

Tokios užduotys nurodo vietą, adresą arba koordinates vietos, kur yra paslėptas kodas. Tai – apleisti pastatai, statybvietės, parkai, miškai, bunkeriai – visos vietos, į kurias net nesumąstytum nueiti. Kaip tik dėl to pageidautina pasirūpinti apranga bei avalyne tinkama tokioms sąlygoms.

Tad jei nori ištrūkti iš kasdieninės rutinos ir išbandyti šį tą naujo, manau jau susidomėjai, tad susitiksime Vilniuje, naktį…

Posted in Renginiai, Žaidimai.

Tagged with , , , , , , .


Protmūšis, arba „Vakare padaužyti galvas gali būti sveika“

Ech, senokai jau nerašiau čia. Sesija, įvairūs darbai. Ir sesija… Nėr gyvenimo, kaip pasakytų viena mano pažįstama. Kaip tik todėl visai apsidžiaugiau, kai prieš ~1.5 mėnesio buvau pakviestas pažaisti protmūšio. Be abejo, tada man kilęs klausimas, „ar nenukentės galva?“, buvo palaikytas visai neblogu juokeliu. Gal taip ir geriau… Dabar jau kurį laiką nėra savaitės, kai nesusirenkam kokioje nors protmūšio veiksmo vietoje.

Tai kas yra protmūšis? Tai esminis reikalo dar nesupratusio skaitytojo klausimas…. Protmūšis arba protų kovos (vadink kaip nori) – paprastas ir įdomus žaidimas, nuolat žaidžiamas vakarais įvairiuose miesto baruose, kavinėse ir pan. „Būdas privilioti klientų ir uždirbti pinigų“, pasakytų pikti varguoliai. Taisyklės ir komandų dydžiai priklauso nuo organizatorių, bet esmė visur lieka ta pati.

Komandos sudarytos iš 6-8 žaidėjų gauna lapelius su vietomis atsakymams į klausimus. Kiekvienam etapui sudarytam iš 10 klausimų – atskiras lapelis. Dažniausiai būna vienas bendrų klausimų, du teminiai, muzikinis ir vaizdų etapai. Klausimus skaito vedėjas. Dažnai juos rodo ir ekranuose. Po etapo lapeliai surenkami ir ištaisomi, paskelbiami tarpiniai rezultatai. Laimėtojai gauna prizą. Dažnai tai būna tam tikra suma, kurią galima išleisti bare, kartais kas rimtesnio. Mėnesio nugalėtojai taip pat gauna prizą.

Tai kur man pažaisti tą tavo protmūšį? Beveik bet kur. Dauguma barų ar kavinių bent vieną vakarą užleidžia dalį savo patalpų protmūšio žaidėjams. Mano komanda šiuo metu apsistojo ties baru „Juoda Raudona“. Taip pat teko bandyti baruose „Misterija“, „Šopenas“. Visur renkasi daugmaž pastovios komandos. Kai kur reikia išankstinės registracijos. Taip pat skiriasi kaina.

Kas žaidžia protmūšį? Visi – tiek jauni žmonės, studentai, moksleiviai, tiek rimtai atrodantys dėdės. Visi čia turi kur panaudoti savas žinias, nes klausimai dažnai yra itin nestandartiniai. Dėl to neverta jaudintis dėl savo turimų žinių ar bijoti pasirodyti kvailam. Galų gale daugelis ateina ne laimėti, o tiesiog gerai praleisti laiką smagioje kompanijoje.

Iki susitikimo protmūšyje! Miau!

Posted in Kita, Nuomonė, Renginiai, Žaidimai.

Tagged with , , , , .


„Oneginas“, protmūšis, matematika ir asembleris…

Na ir savaitė… Dar visas mėnuo liko, o sesiją užuodžiu tiesiog puikiai. Laiko nėra niekam, tik šūdmaliavimui, kai reiktų mokytis, ir mokymuisi. Na ir žinoma lašui ar dviem turiningo laisvalaikio. Taip jau išėjo, kad atradau laiko su mergina nueiti į operą „Oneginas“. Taigi sekmadienio vakarą įlindau į kostiumą, kuriam niekaip neišsipildo prognozė „kitą kartą užsivilksi tik per vestuves“, pagriebiau nuostabią merginą ir pasukau link kongreso rūmų…

Nevaidinsiu baisiai daug išmanančio apie operą. Lankiausi ne kartą, bet tokie renginiai man visada atrodo šiek tiek svetimi. Net ir su kostiumu ir žavinga mergina parankėje jautiesi keistai šalia rimtų dėdžių 🙂 . Pati opera paliko gerą įspūdį. Atlikėjai, kurių pavardžių, deja, prisimenu vos keletą, tiek vokalo, tiek vaidybine puse pasirodė tikrai gerai. Labai gerą įspūdį ir vėl (taip, šitą prisimenu) paliko Asmik Grigorian. Jei paliksim muzikinę dalį, apie kurią be muzikinio išsilavinimo man sunku pasakyti tą daugiau, negaliu nepaminėti scenos dekoracijų. Jos ne tik puikiai sukuria sovietmečio „komunalkių“ atmosferą, bet visą laiką stebina detalumu. Dar labiau nei dekoracijų detalumas, stebina tai, kaip jos susilanksto ir kur visa tai telpa, palyginus mažoje kongreso rūmų salėje… Įspūdinga.

Na bet ilgai džiaugtis neturėjau laiko – artėjant sesijai prisikaupė krūvos darbų, kuriuos reikia padaryti. Pavyzdžiui parašyti assembly kalbos programą, kuri sudeda du bet kokio ilgio skaičius. Assembly kalba ir komparchas – turbūt juodžiausias pirmo semestro derinys. bent man. Na bet šito irgi nesugebėjau padaryti, nes jau pirmadienį visą vakarą praleidau protmūšyje, bare „Juoda raudona“. Čia dar kartą įrodžiau, kad esu informatikas, mokantis muziką ir istoriją. Nepaisant to – aukštai „Miau“ – nepakilo. Nieko, 19-ai dienai darysim klausimų skaidres… Laikykitės 😀

Va o šiandien nusprendžiau neit į neįdomias paskaitas ir paskyriau visą dieną assembleriui. Lyg tai dar nerašau visko hex ar bin kodais, o tai reiškia, kad viskas man gerai. Programa jau daro viską, išskyrus svarbiausią dalį 🙁 . Tuo užsiimsim rytoj, jei penktadienio vakaras nepasiglemš laisvo laiko…

Savaitgaliui dar liko krūva algebros namų darbų… Ech… Sunkus tas studento gyvenimas…

Va taip siaubingai atrodė šitas velnias užvakar. Dabar šitą paprastutę programą jau sudaro ~300 kodo eilučių.

 

Posted in Kita, Mokslai, Muzika, Neklasifikuota, Renginiai, Uncategorized, Universitetas.

Tagged with , , , , , , , .


Zombiai atakuoja!

Pastebėta ar ne, bet lapkričio 29 d., šeštadienį, Vilnių nusiabė zombių ataka. Daugybė šių (ne)gyvių šlubčiojo, valkiojosi miesto gatvėmis, gąsdindami (ne puldinėdami – to neleidžia zombių taisyklės) praeivius, kavinių lankytojus, vairuotojus. Ir aš ten buvau, smegenų ragavau, kraują gėriau, miestą atgaivint bandžiau.

O ši eisena jau turi ir šiokią tokią istoriją – kasmet rengiama daugelyje pasaulio miestų, ji jau spėjo įgyti tam tikras tradicijas. Lietuvoje, tuo tarpu, tai – naujas reiškinys. Tai galima pastebėti jau fotografijose – mažai žmonių tikrai rimtai ruošėsi šiam renginiui. Daugelis tenkinosi grimu ir šiokiu tokiu drabužių „pasitaršymu“. Pats taip pat deja nebuvau pasiruošęs specialios aprangos. Tačiau neabejoju, kad kitąmet visi, jau turintys patirties, tikrai pasiruoš rimčiau. Vadinkim šį kartą paragavimu. Paragavimu smegenų, kurios buvo labai skanios…

Zombių eiseną, kaip ir daugumą kitų tokių renginių, žinoma, organizavo jauni ir pilietiški žmonės, siekiantys atgaivinti miestą, pralinksminti žmones ir, žinoma, pasilinksminti patys. Be abejo, jiems pavyko. Eisena tikrai pagyvino prieš ilgąjį savaitgalį ištuštėjusias Vilniaus gatves. Kiekvienas stebėjęs eiseną turėjo pajusti tą gerą nuotaiką, kurią taip stengėsi skleisti zombiai. Man patiko, praeiviams patiko, visiems patiko. Žinau, kad kitąmet tikrai dalyvausiu ir būsiu pasiruošęs daug geriau nei šį kartą.

Deja, šis straipsnis būtų visiškai eilinis pasakojimas apie renginį, jei ne tikrųjų zombių pasirodymas naujienų, apie šią eiseną, komentaruose… Sunkiai įsivaizduoju iš kur gali rastis tiek neapykantos žmonėse. Pasiūlymai visus sušaudyti, dalinti baudas, įvairių diagnozių nustatymas iš nuotraukų, kaltinimai kultūros naikinimu ir šventų švenčių niekinimu (nors šventės dar tik už poros dienų) ir, svarbiausia, kaltinimai LINKSMINIMUSI. Žinau tik tiek, šiuos žmones sutikti noriu mažiausiai…

Taip, taip, per vėlines (ir trys dienos iki jų) reikia susikaupt ir liūdėt… Ir apskritai, kokios dar linksmybės, kai taip blogai gyvent?… Nu o jaunimas šiais laikais… Nei tradicijas gerbia, nei įstatymų laikosi. Tikriausiai dar amerikonai jiems pinigų davė, kad tokią nesąmonę darytų. Nuo mažens prie lovio eina. Va prie ruso kaip gerai buvo… Tokius iš karto sušaudę būtų. Reiktų visiems baudas už chuliganizmą skirt. Va tada tai žinotų…

Posted in Renginiai.

Tagged with , , , .


Ubuntu 11.10 (Oneiric Ocelot) RC apžvalga

Na va, jau porą dienų, kai mano PC sukasi ryt oficialiai išeisianti Ubuntu 11.10 Oneiric Ocelot. Kadangi tai praktiškai galutinė versija, kurioje ko gero niekas nebesikeis, jaučiu norą aprašyti Svajingojo Oceloto naujoves.

Visų pirma reikia paminėti, jog buvau vienas tų, kuriems labai patiko Ubuntu kryptis, kai buvo pristatyta Unity aplinka. Žinoma Natty versijoje ji nebuvo pakankamai išbaigta: 3D versija naudojo baisiai daug sistemos resursų, dažnai pasitaikydavo koks nors bug’as (bent pirmąjį mėnesį – situacija greitai gerėjo). Negana to, kaip pagrindas buvo naudojama senstelėjusi Gnome 2 platforma, kuri, kaip paaiškėjo nelabai tiko naudojimui su „kiautu“. Tačiau, nepaisant problemų, idėja buvo labai gera. Daugelis tikėjosi 11.10 versijoje išvysti galų gale tinkamai išbaigtą Unity aplinką, išnaudojančią Gnome 3 galimybes. Ar Canonical pavyko tą padaryti?

Jei Ubuntu su 11.04 pradėjo savo metamorfozę, tai 11.10 yra visai naujas jos etapas. Vos užkrovus sistemą pasitinka visiškai naujas ir gražus prisijungimo ekranas. Smulkmena matoma tik suvedant slaptažodį, bet dabar kiekvienas šį procesą stebintis Win vartotojas – varvins seilę.

Galų gale prisijungę pamatysite per daug iš pirmo žvilgsnio nepasikeitusį Unity aplinkos darbastalį. Nuo šiol vartotojų patogumui kampe buvęs „Dash“ mygtukas buvo perkeltas į paleidimo juostą. Tuo tarpu išdidinto lango valdymo mygtukai nuo šiol pasimato tik užvedus pelę ant viršutinės juostos. Tai logiška – visi žino kur jie turėtų būti, o visą laiką juos rodyti – neverta. Pasikeitė ir sistemos meniu piktograma ekrano kampe. Dabar ji pravardžiuojama „power cog“ – bandyta suderinti išjungimo mygtuko ir nustatymų piktogramas – natty susilaukė dėl to kritikos.

Šiek tiek daugiau dėmesio nusipelnė Dash skydelis. Dabar filtravimas paruoštas kur kas patogiau. Dar lengviau surasti ieškomą programą ar failą. Taip pat buvo integruoti muzikos ir dokumentų „lęšiai“ labai palengvinantys šių failų paiešką. Apskritai skydelis dabar veikia greičiau, atrodo gražiau, jo spalva (kaip ir paleidimo juostos) prisitaiko prie naudojamo wallpaperio.

Šiek tiek pasikeitimų sulaukė ir darbalaukių perjungiklis:

Nemažų pasikeitimų sulaukė ir Programų centras, kuris tapo greitesnis ir gražesnis. Pagrindiniame lange dabar rodomos populiariausios ir kūrėjų parinktos programos:

Negalima pamiršti ir pasikeitusio sistemos nustatymų lango. Nuo šiol vietoje daugybės nustatymų programėlių, viskas sukišta į vieną meniu. Atrodo patogu, bet reikia priprasti, kad reikia spausti mygtuką atgal, o ne uždaryti eilinį langą, norint grįžti į meniu.

Prie kitų naujovių reikia paminėti pasikeitusį programų paketą. Vietoje Evolution pašto programos dabar naudojama Thunderbird, atsirado atsarginių kopijų programa Deja Dup bei dar keletas programų.

Apskritai naujoji OS dirba pakankamai stabiliai. Jau dabartinė RC versija veikia kur kas geriau nei Natty po oficialaus pasirodymo. Kol kas neteko susidurti su klaidomis, tad drįstu teigti, jog sistema yra visai neblogai paruošta išleidimui. Resursų suvartojimo po Natty tikėjausi siaubingo, bet Unity 3D aplinka ant silpno laptopo veikia kur kas geriau nei senojoje versijoje. Be to ir baterijos veikimo trukmė išlieka visai padori. Na o norintiems itin taupyti energiją ar turintiems mažokai resursų yra Unity 2D aplinka, kurią galima pasirinkti prisijungiant. Šioje nėra daugelio efektų, tam tikri elementai supaprastinti, viskas atrodo daugmaž taip pat kaip ir 3D versijoje.

Norintys parsisiųsti galutinę versiją, tą galės padaryti jau rytoj www.ubuntu.com

Negalintys sulaukti oficialaus starto, RC versiją gali parsisiųsti čia: http://iso.qa.ubuntu.com/qatracker/

 

Posted in Apps, Linux.

Tagged with , .


VU MIF – Pirmieji įspūdžiai

Na štai, jau porą savaičių atbuvau su MIF’iečiais: savaitė fuksų stovykloje, 3 dienos pasiruošimų rugsėjo pirmosios eitynėms bei afteriams po jų, rugsėjo pirmoji ir pirmosios paskaitos penktadienį. Ką spėjau suprasti per šias dvi veikla perpildytas savaites? Čia bandysiu tai papasakoti.

Visų pirma, žinutė busimiems fuksams, abiturientams, kurie naršo internete, ieško informacijos ir pagalbos apsispręsti, kur stoti. Būtinai planuokite paskutinį vasaros mėnesį paskirti universitetui: fuksų stovykla, pasiruošimai rugsėjo pirmajai – tai nepaprasta patirtis, leidžianti susipažinti su studentų gyvenimu, universiteto tvarka, sutikti būsimus bendrakursius ir gerai bei naudingai praleisti laiką. Nesigailėsit.

Na o Vilniaus universiteto Matematikos ir Informatikos fakultetas naujus studentus pasitinka išskėstomis rankomis. Jau pasirašant sutartis mus pasitinka paslaugi ir draugiška MIF Studentų Atstovybės komanda. Jau ten buvo buvo siūloma užsiregistruoti į stovyklą bei palikti savo kontaktus informacijai apie LSP gauti. Žinoma, tą ir padariau.

MIF fuksų stovykla šiemet truko 4 dienas. Jos metu vyko įvairūs renginiai, varžybos, žaidimai, padedantys susipažinti su būsimais bendrakursiais. Taip pat paskaitos, leidžiančios susipažinti su universiteto tvarka, renginiais ir organizacijomis. Na o dienos kulminacija – „socialiniai vakarai“, kurių metu aktyviai… socializavomės 😀

Na o vos grįžus, jau kitą savaitę, prasidėjo pasiruošimai rugsėjo pirmosios eisenai, kurioje dalyvauja visi VU fakultetai. Tai taip pat įdomi patirtis. Jei tik turit galimybę – dalyvaukit. Čia susipažinsit su tais kurie nedalyvavo stovykloje arba dalyvavo kitoje. Na o darbas prie įvairių eisenos atributų tik dar labiau suartina. Kaip ir pasisėdėjimai, prie alaus bokalo, po jų.

Eisena be abejonės sukelia be galo geras emocijas. Jei tik turit kažkiek drąsos – žygiuokit eisenos priekyje su draugais. Ir pasiimkit arbatos. Prarėktai gerklei labai padeda.

Na bet MIF nėra vien vakarėliai, linksmybės ir šventės. Tai taip pat sunkūs mokslai, paskaitos, matematika ir t.t. Apie šią dalį nepasakosiu – kol kas turėjau vos tris paskaitas. Susitiksim MIF’e!

Posted in Mokslai, Universitetas.

Tagged with , , , , .


Ubuntu pamokėlė: atsarginės kopijos (GRsync)

Visi turime kompiuteriuose tokių failų, kuriuos ko gero pavojinga laikyti nepatvariame kietajame diske. Tačiau dauguma tiesiog meldžiasi, kad viskas bus gerai. Tačiau visko atsitinka. ir čia vienintelis sprendimas yra atsarginės kopijos kitose laikmenose. Pvz. išoriniuose kietuosiuose diskuose.

Ubuntu kūrėjai jau senokai siūlo paslaugą Ubuntu One – 5 GB nemokamos vietos debesyje. Deja, paslauga netinka didesniems failams.

Jau nuo 11.10 versijos Ubuntu turėtų atsirasti DejaDup atsarginių kopijų įrankis, kuris, deja, matyt netiks protingesniam vartotojui – jis kopiją ne atnaujina, o kopijuoja, kol užpildo kietąjį diską. Taigi DejaDup mums netinka.

Tuo tarpu turiu kur kas patogesnį sprendimą: GRsync.

Matome nurodytą to paties pavadinimo katalogą dvejuose skirtinguose kietuosiuose diskuose.

Matome nurodytą to paties pavadinimo katalogą dvejuose skirtinguose kietuosiuose diskuose.

GRsync yra Rsync draugiškesnė versija (apie patį Rsync nekalbėsiu, nes su terminalu be reikalo žaisti nemėgstu). Čia pasiekiamos visos pagrindinės duomenų sinchronizavimo funkcijos. Paprasčiausiai nurodomas šaltinio katalogas ir kopijos katalogas. Paprasta. Tiesa, toliau galima pasirinkti tam tikrus papildomus nustatymus, bet tai svarbu tik jei žinote ką jie daro.

Kiek sudėtingesnė dalis yra šio proceso automatizavimas. Galima griebtis skriptinimo, tačiau yra ir kur kas geresnis sprendimas:

  1. Iš Ubuntu programų centro instaliuoti „gnome-schedule“ paketą.
  2. Paleisti šią programą ir sukurti naują numatytą (scheduled) užduotį.
  3. Description laukelyje įvesti funkcijos aprašymą
  4. Command laukelyje įvesti grsync -e “grsync_sesijos_pavadinimas” (pvz.: grsync -e “Dokumentai”)
  5. Žemiau nurodyti užduoties atlikimo dažnumą.

 

Naudotis Ubuntu – lengva!

Posted in Apps, Linux.

Tagged with , , , , , .




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos