Prieš gerus porą metų šiek tiek susidomėjau anime (japoniškas animacija). Nesu manijakas – tiesiog retkarčiais pasižiūriu kažką kas kuo nors sudomina. Prieš maždaug mėnesį benaršydamas torrent trackeryje pastebėjau „One Piece“. Sudomino tai, kad tai buvo 4xx-oji serija. Dar labiau susidomėjau pamatęs komentarus, jog, nepaisant baisingo serijų skaičiaus, jis sugebėjo išlaikyti įdomumą kiekvienoje serijoje. Taigi, atkapstęs pirmąjį sezoną, pradėtą kurti 1998 metais, nusprendžiau tuo įsitikinti. Pristatau jums „One Piece“.

Pradėsiu nuo techninės dalies, kuri į akis krinta pirmiausia. Pirmosios serijos pigios. Labai pigios. Piešimas gan klaikus, baisiai vaikiškas, openingas per daug nežavi (japoniška popsūcha skamba kone baisiau nei YVA). Openingai kiek mačiau (o pažiūrėjau jau beveik 90 serijų) – nepasitaisė, bet piešimas pagerėjo neatpažįstamai. Jaučiasi, kad pigus projektas susilaukė sekmės. Įgarsinimas pirmose serijose taip pat šlubavo. Klaikiausia dalis buvo šuns lojimas, imituojamas žmogaus (negi taip sunku gatvėj kokį šunį pasigaut?). Vėliau tokių baisybių nebuvo. Iš tiesų, iškentus pirmas ~20 serijų arba viskas pasitaisys, arba tiesiog atbuksite ir priprasite :D.

Istorija labai paprasta. Kažkokiame pasaulyje yra 4 vandenynai. Tačiau yra ir penktasis, atskirtas nuo likusių ir dalinantis juos per pusiaują. Stebuklingas „Grand Line“ vandenynas. Jame piratų karalius, prieš nukirsdinamas, Rodžeris paliko savo visus turtus. Tas, kas juos ras, taps nauju piratų karaliumi. Šiame pasaulyje egzistuoja tokie „velnio vaisiai“, suteikiantys magiškų galių, bet atimantys iš juos suvalgiusių galimybę plaukti. Vienas iš juos suvalgiusių – pagrindinis veikėjas Luffis. Jis lengvabūdis, garbingas ir siekia tapti piratų karaliumi. Žinoma prieš tai jam reikia surinkti keistuolių įgulą savo laivui. Tai jam sekasi visai neblogai, bet apie šią chebrą nesiplėsiu. Galiu tik pasakyti, kad jų priešai ne ką mažiau keisti.

Ar verta įsikibt į anime, kurio trukmė beveik 500 serijų? Tik jei turit humoro jausmą arba prisimenate kaip bėgdavote iš pamokų, kad sužinotumėt, kaip baigsis Songoko ir Fryzo dvikova 😀 Iš tiesų beveik visos serijos įdomios, pagrindiniai veikėjai vystomi, o antraplaniai neužmetami ir kartais grįžta, kad pasipainiotų kelyje. Didžiausias mano iki tol pažiūrėtas anime ko gero yra Rurouni Kenshin (na neskaitant vaikystė praleistos su „Drakonų kova“. Jei ir toliau pasiseks neužmest, GAL šitas ir perims jo titulą.

Na jau buvau rašęs apie kelis klasika pripažintus PC žaidimus, kuriuos atradau. Dabar kiek naujesnis dalykas. Nusipirkau Nokia 5630 telefoną su Symbian 9,3 OS. Na ir bebandant šio pirkinio galimybes atradau tokį dalyką kaip vBag. Tai – GBA (GameBoy Advanced) nešiojamos konsolės emuliatorius. Konsolė tikriausiai kokius 20x silpnesnė už dabartinius telefonus, bet jau vien tai, kad daiktas skirtas žaidimams reiškia, kad žaidimų jai yra visai gerų. Viską symbian sąvininkai gali gauti iš Symbianity.com bei kelių tinklapių, kuriuose mėtosi nemokami senų kartridžų ROM failai. Dabar keliaujame toliau.

P.S. Aš nežinau ar tai yra legalu. Jei nenorite vogti ar jaučiate sąžinės graužimą, pirkite senutėlį GBA (jei rasite) arba Super Nintendo (vėlgi – jei rasite), bet jokiu būdu nesinaudokit mano būdu.

Pradėsiu nuo vBag. Emuliatorius gana paprastas. Lengvai susiinstaliuoja į telefoną ir sukuria atminties kortelėje katalogą į kurį keliami žaidimų *.gba failai (vadinami ROM). Demo versija neleis normaliai pažaisti – vis išmetinės reikės nusipirkti arba daryti patys žinot ką, gerbiami piratai. Atsidarius programą jums pateiks sąrašą į nustatytą katalogą įdėtų žaidimų. Pasirenkate ir žaidžiate. PAleidus žaidimą bet kada galima įjungti emuliatoriaus meniu, kuris pristabdo emuliaciją, taigi nebūtina jungti pauzės žaidime. Čia galima pasirinkti ekrano nustatymus (pradiniai nepatogūs), suderinamumo nustatymus (kai kuria žaidimai veikia ne su visais), garso nustatymus ir mygtukų nustatymus. Kadangi mygtukų GBA nedaug, telefone didelės maišalynės nepasidaro. Čia man ypač patiko galimubė priskirti net garso/muzikos valdymo mygtukus.

Štai kaip atrodo šis emu… Na čia gaql nesutvarkyti video nustatymai, bet meniu matosi:

Na o dabar api tai ką išbandžiau ir ką reikia žinoti prieš tikintis kažko iš GBA žaidimų. Visų pirma neimkite jokių veiksmo ir lenktynių žaidimų (nebent kokias muštynes ar tiesiog norite klasikos šedevro) – dauguma jų – visiškas šlamštas. Dabar – kokių žaidimų kūrime japonai yra tikrai geri? Žinoma RPG. Čia visi iki vieno žaidimai jau yra geri. Žinoma grafikos nesitikėkite. Ką gi aš pasirinkau iš gerųjų? O gi Pokemonus ir Final Fantasy! Na apie pokemonus neturiu ką pasakyti – žaidžiau labai mažai. Tik tiek, kad jų visos versijos (ruby, emerald, saphyre) yra daug maž vienodos – istorija nė kiek nesiskiria.

Va Final Fantasy – kitas reikalas. Susiradau FF IV, V ir VI. IV ir V pažaidžiau dar tik pačią pradžią, bet galiu pasakyt, kad visos šios dalys „geimplėjumi“ panašios. Net vartotojo sąsaja nesiskiria. Na ir dabar esu rimtai užsikabinęs už FF VI, kuris yra iš tiesų geras.

Žaidimo istorija pasakoja apie pasaulį, kuriame kadaise viešpatavo magija. Deja, žmonės ją naudodami kare, ją sunaikino. Po tukstančių metų žmonija iš pelenų pakilo nebe magijos, o garo variklio ir mašinų dėka. Magijos nebėra. Tačiau atsiranda mergina, turinti magiškų galių. Imperija ją priverčia kautis prieš jos valią su valdymo karūna. Magiškai būtybei, įkalintai lede, sureagavus į merginą, jos būrys išžudomas, o ji patenka pas senį, kuris kaip vėliau paaiškėja, yra slaptos pasipriešinimo organizacijos narys. Čia prasideda mūsų kelionė po FF VI pasaulį, sutinkant daugybę bendražygių įdomiais charakteriais ir dar daugiau priešų. Įdomu tai, kad tam tikrame istorijos epizode jųsų būrys yra išmėtomas po pasaulį ir tenka pažaisti už visus veikėjus, kol jie galų gale susitinka.

Kovos sistema standartinė jrpg (na man buvo nauja) – sukurta ėjimų pagrindu. Kiekvienas veikėjas gali paeiti po tam tikro laiko. Ką nors padarius veikėjas gauna lyg „cooldown’ą“. Reikia palukti prieš sekančią ataką. Kiekvienas veikėjas turi savo spec savybes. Pvz. Locke kovos metu gali pavogti priešo drabužius ir daiktus, o Terra gali naudoti magiją. Kovos vyksta ne pasaulio žemėlapyje, o kovos lauke. Visas žaidimas išskaidytas į veiksmą pasaulio žemėlapyje, vietovės žemėlapyje ir kovos lauke.

Valdymas paprastas ir patogus. Jaučiasi, kad žaidimas kurtas mobiliam įrenginiui. Paprastai net telefonų žaidimų negalima išsaugoti, kai pereini beveik visą lygį, o gale užstringi ir nori pratęsti vėliau, o čia tai galima. Žaidimas turi 3 save slotus ir 1 quicksave skirtą šiam avariniam atvėjui, kai vieta išsaugojimui per toli.

ŽAidimas iš tiesų geras. Grafika, ypač mažame ekrane visai normali. KArtais pasitaiko atvėjų, kai nors tu ką nerandi ką toliau daryt – senų rpg bėda. Čia gelbėja walkthrough. Negėda sakyt, kad teko pasinaudoti. Žaidimas kartais iš tiesų varo į neviltį savo akligatviais… Istotrija puiki. Nežinau kas bus toliau, bet bent iki ten kur perėjau – nuostabu. Gal tik tiek, kad kaip „mobiliam“ žaidimui istorija yra kiek perilga. Gal dar ką parašysiu šia tema, JEI pereisiu šį žaidimą.

Žodžiu, jei norit rimto žaidimo telefonui – bandykit.

Šiaip jau tokių dalykų vengiu. One.lt bijau kaip ugnies, MySpace buvau prisiloginęs vos vieną vienintelį kartą, kad sužinočiau kas per daiktas, „Twitter“ taip pat (nors šito įdėja visai įdomi pasirodė). Ir vieną dieną benaršydamas perskaičiau kažkokią naujieną apie „Facebook“. Kadangi buvau apie šį reiškinį girdėjęs įvairių nuomonių, o One.lt gerbėjai jo nelabai mėgsta, nusprendžiau išbandyti.

Mane pasitiko vietomis „laužytas“ lietuviškai išverstas puslapis (na tiesą sakant lietuviškesnis nei One.lt 😀 ). Kadangi prisijungiau su savo Gmail sąskaita, man pasiūlė patikrinti kas iš mano kontaktų yra čia užsiregistravę. Taip pat pasiūlė pasirinkti žmones kuriuos „žinau“ iš kito lango. Kadangi „žinau“ ir Mamontovą, ir „Humoro Klubo“ dalyvius, juos pažymėjau ir judėjau toliau. Man pasiūlė ir pačiam paieškoti pažįstamų. Iš pradžių tai atrodė kvailas pasirinkimas, bet staiga pastebėjau vieną smulkmeną, kuri iš kart pakėlė „Facebook’ą“ mano akyse: nėra jokių nickų – tik tikri vardai ir pavardės. Netrukus jau turėjau nemažą sarašą draugų, su kurių dalimi nebuvau susisiekęs kokius metus. Kadangi ne visų pavardes beprisiminiau, padėjo draugų profiliuose rodomi jų draugų sarašai.

Atgaivinęs keletą senų pažinčių, judėjau toliau. Taigi – pagrindinis puslapis. Jo viršuje yra mažas laukelis, kurio paskirtis – panaši į „Twitter“. Tai ką jame parašysite, rodys jūsų ir jūsų draugų pagrindiniuose puslapiuose. Žinoma, kaip jau ką tik paminėjau, po šiuo laukeliu rodys ką parašė jūsų draugai. Čia galima įkelti Youtube video, nuotraukas, nuorodas ar tiesiog pasidalinti mintimis.

Toliau – profilis. Labai tingėjau ten ką rašinėti, bet, kiek mačiau, ten gali užrašyti visas savo gyvenimo smulkmenas. Yra daug priemonių pasidalinti mėgstamiausiais filmais, muzika ir t.t. Gali išreikšti save pildydamas testus, kurių didelė dalis gan kvaili, bet yra labai gerų išspaudžiančių didelę šypseną. Pvz., gal norite sužinoti kiek laiko atsilaikytumėte prieš Chuck’ą Norrisą?…

Testai, kaip ir daugelis kitų įdomių dalykų, yra sukurti „programų“ pavidalu. O programos gali būti įvairios: pokeris, įvairūs žaidimai, papildomos kortelės profilyje ir pan. Tai leidžia pilnai modifikuoti savo „Facebook’ą“.

Na o apačioje yra gan patogi programų juosta, kurioje greitai galima pasiekti įvairias „Facebook“ funkcijas. Ten taip pat yra ir Chat’as. Gan patogus daiktas, nors tekstas kiek veluoja.

Tai tiek šį kartą. Kas dar nebandė – išbandykit, o jei bandėt, bet nepatiko – pabandykit dar kartą 😀 .