Skip to content

Ubuntu: Antras žvilgsnis (Jūs mylit Ubuntu)

Nors mano pirmieji įspūdžiai naudojantis Ubuntu buvo gan neblogi. Man patiko tiek Ubuntu išvaizda, tiek veikimas. Tiesa, tam tikri Ubuntu požiūriai į sistemą man buvo neįprasti (nors nepasakyčiau, kad nepriimtini), tačiau tai problemų nesukėlė. Įsigijęs nešiojamą kompiuterį į jį, šalia win7, buvau susimetęs Linux Mint, kurie man nepatiko, nors yra sukurti Ubuntu pagrindu. Vėliau nusprendžiau įsimesti pabandymui OpenSUSE, kurie man visai nepatiko. O tada grįžau prie Ubuntu.

Kaip ir Mint, Ubuntu puikiai sutarė su visa mano kompiuterio įranga. Neitin galingas laptopas puikiai ištraukė ėdriausius Compiz efektus, o naudingų ir į sistemą įsiliejančių programų gausa vėl parodė Ubuntu galimybes. Kitaip nei Windows, Linux programų kurėjai gali prieiti prie kiekvieno OS kodo fragmento ir maksimaliai pritaikyti programas sistemai. Tai leidžia pritaikyti OS konkrečiai savo poreikiams. Maniškio darbalaukio pavyzdys:

4 darbalaukiai leidžia patogiai susidėlioti atvertus langus ir nepasimesti jų jūroje. Su docky galima visas programas patogiai susidėti į dokus. Kubo rėžimas – apžvelgti atidarytus langus, persijungti tarp darbalaukių. Vienas kitas Screenlet irgi negadina reikalo. Dauguma programų – pakankamai kokybiškos ir funkcionalios. Pvz. Gwibber (facebook/twitter/buzz atnaujinimų programa) ir Empathy (facebook/gtalk ir pan. chato programa) leidžia nebelandžioti į internetą vien tam, kad patikrintum ką veikia tavo draugai. Banshee – gan geras muzikos grotuvas.

Spendžiant iš to, kad susidomėjai pavadinimu, tau įdomu būtų sužinoti daugiau. Keli informacijos apie Ubuntu šaltiniai skirti eiliniams žmonėms:

  • www.omgubuntu.com – visos Ubuntu naujienos vienoje vietoje.
  • www.nixiepixel.com – pačios seksualiausios Linux vartotojos blogas, kuriame ji pateikia įvairias Ubuntu pamokas.
  • www.ubuntu.lt – lietuviška Ubuntu bendruomenė.
  • www.ubuntu.com – oficialus Ubuntu tinklapis.

Nuo ko pradėti? Ką pasirinkti? Iš kur gauti? Tai klausimai, kuriuos netrukus atsakysiu.

  1. Kokią distribuciją pasirinkti? Linux distribucijų pasirinkimas platus kaip pasaulis: nuo baisiųjų Slackware/Archlinux, skirtų visiškiems programišiams, iki orientuotų į vaikus. Pats geriausias pasirinkimas eiliniam vartotojui ko gero yra Ubuntu arba Linux Mint. Ubuntu – Canonical korporacijos kuriama OS, kurioje nepaisant nuveiktų didelių darbų darant ją draugiškesnę, trūksta šiokių tokių smulkmenų, kurios galėtų būti, pvz. audio/video kodekai, archyvatoriaus papildiniai (be jų jis nepalaiko net zip/rar formatų) ir pan. Tiesa, tai yra pataisoma paprasčiausiai parsisiunčiant porą paketų iš programų centro, bet tai nėra patogu. Linux Mint yra sukurta Ubuntu pagrindu ir iš esmės skiriasi tik pateikiamų programų paketu, kodekais ir truputį pakeista išvaizda – čia Gnome meniu juostelė pakeista į mint meniu, kuris, bent man – nelabai patinka.
  2. Einame į pasirinktos distribucijos tinklapį ir ją parsisiunčiame. Ubuntu Mint
  3. "Iškepame" CD/DVD(siūlau Ashampoo – nemokamas ir geras gaminys) iš parsisiųsto disko atvaizdo ir perkrovę PC instaliuojame ARBA atidarome CD/DVD turinį windows exploreriu ir paleidžiame EXE failą esantį viduje. Tokiu būdu galima instaliuoti OS kaip eilinę programą ir ją bet kada lygiai taip pat pašalinti.
  4. Pirmuoju atveju – sekite diegiklio nurodymus,skaitykite ką rašo ekrane – problemų kilti neturėtų. Instaliacija yra gana paprasta. Antruoju atveju viskas yra dar paprasčiau, tačiau nepamirškit – šitaip nepajusit visos Ubuntu galios.
  5. Naudokitės

P.S. Labai norėjau įdėti savo desktopo video, deja paaiškėjo, kad efektai, silpna vaizdo plokštė ir desktop įrašymas – nesuderinami dalykai…

=-=-=-=-=
Powered by Blogilo

Posted in Apps, Linux.

Komentarai įrašui Ubuntu: Antras žvilgsnis (Jūs mylit Ubuntu) yra išjungti

By Mėsgalis – 2011 03 03

Anime adata: „MM!“ ir “Seitokai Yakuindomo”

Iki šiol šiek tiek vengiau anime komedijų. Taip jau atsitiko, kad labai sudomino „MM!“ aprašymas ir nusprendžiau pabandyti. Taip jau atsitiko, kad pažiūrėjus norėjosi dar, o rimti anime atrodė pernelyg rimti… Pristatau jums… „MM!“

Šio gan keisto ir absurdiško anime istorija pasakoja apie moksleivį Taro, kuris būtų visai normalus, jei ne vienas „bet“… Jis visiškas mazochistas. Bijodamas, kad tai gali atsiskleisti jis nusprendžia pagalbos ieškoti „Paskutinės instancijos“ klube, kuriame sprendžiamos įvairiausios mokinių (ir ne tik) problemos. Paradoksas, bet Taro gydyti su dideliu entuziazmu imasi visiška sadistė Mio, įsitikinusi, jog yra dievas… Turbūt nereikia sakyti, kiek daug naudos iš tokio… „gydymo“.

Kiekviena serija vis kitokia. Vos ne kas antras mokinys turi kokių nors iškrypimų ar problemų. Mergina klaikiai bijanti vyrų, medicinos seselė pamišusi dėl gražių merginų fotografavimo, mergaitė – genijus, siekianti paversti visus žmones iškrypėliais… Tai tik keli keisti veikėjai nuolat keliantys keistas situacijas.

Keista, bet visa ši absurdiška nesąmonė ne tik linksmai žiūrisi, bet ir yra gana įdomi. Dar keisčiau, kad nepaisant veikėjų – iškrypėlių, šiame anime nėra nieko pernelyg nepadoraus…

Taip jau atsitiko, kad po „MM!“ norėjosi dar. SY veikėjas – Tsuda perėjo į privačią mokyklą, kuri dar pernai buvo tik mergaičių mokykla. Atsidūręs moterų kompanijoje jis per prievartą yra paskiriamas mokinių tarybos nariu. Būtent apie šią tarybą ir sukasi anime veiksmas. Kitos tarybos narės gan keistos: prezidentė Shino, nuolat galvojanti apie aną galą (ar tiksliau besistengianti kovoti su šiomis mintimis), Aria – turitinga ir gerai išauklėta mergina karts nuo karto numetanti kokį „sunkų“ bairį (dažniausiai taip pat apie aną galą) ir Hagimura – dėl ūgio kompleksuojanti mokinė, kurios IQ 180. Dar yra tarybos veiklą prižiūrinti mokytoja, linkusi į seksualinį priekabiavimą. žodiu kompanija nenusileidžianti „MM!“

Kitaip nei „MM!“ šitas anime tikrai yra purvinas. Labai. Tačiau nepaisant to, kad dauguma visi bairiai yra apie aną galą, jis žiūrisi pakankamai gerai. Į antrą pusę SY tampa labiau nuspėjamas nei MM!, bet apskritai vis tik išlieka geras.

Abu šie anime sukėlė man daugiau ir žiauresnių juoko priepuolių nei dauguma holivudo komedijų. Ir galiu pasakyti – noriu dar.

Toliau žadu kada nors pakeverzoti apie „Code Geass“.

Posted in Anime, Filmai, Serialai.

Tagged with , , .

1 comment

By Mėsgalis – 2011 02 18

Anime adata: „Claymore“ ir „Trigun: Badlands Rumble“

Na žygiuojam toliau! Pirmiausia apie „Trigun: Badlands Rumble“.

Nežinantiems šiek tiek užsiminsiu apie pagrindinį veikėją. Vash The Stampede vadinamas Žmogumi viesulu, ieškomiausias post-apokaliptinio pasaulio žmogus už kurio galvą paskirta $$60,000,000,000 premija. Jam pasirodžius dažniausiai akmens ant akmens nelieka šimto kilometrų spinduliu. Tačiau ne dėl ypatingo žiaurumo, o dėl įvairių nesusipratimų bei fakto, kad Vash – tikras problemų magnetas. Jis puikiai kaunasi ginklu ir turi skaudžią praeitį, kuria su niekuo nesidalina ir gyvena po kvailelio kauke. Toks tas Vash.

Filmo istorija pasakoja apie miestą, tapusį banditų taikiniu. Žinoma iš paskos atskuba ir Vash, jau kadaise turėjęs reikalų su banditu ir (eilinį kartą) netyčia išgelbėjęs jį nuo mirties. Negana to, paaiškėja, kad miestelio meras kadaise taip pat priklausė minėtai gaujai ir už išdavystę turi susilaukti bausmės. Taigi įtampa pagardinta humoru kyla…

Piešimas labai kokybiškas, muzika veža. Apskritai techninė pusė, kaip ir priklauso filmui – labai gera. Vienas trūkumas – istorija nėra labai gili, bet lengvam pažiūrėjimui sueina. be to neturėtu būti taip sunku įsivažiuoti ir nnieko nežinant apie Trigun.

Claymore anime turi stebėtinai daug sąsajų su lenkų rašytojo Andrzej Sapkowski kūriniais apie raganių Geraltą. Šio anime pasaulyje šalia žmonių egzistuoja siaubingos pabaisos mintančios žmonių viduriais (nežinau kodėl būtent viduriais, bet taip jau yra). Su jomis kaunasi paslaptinga organizacija, žmonių vadinama Claymore. Claymore – merginos, į kurių kūnus yra įsodintas gabalas pabaisų mėsos. Dėl to jos įgyja neapsakomą jėgą. Žinoma, niekas nesako, kad tai taip paprasta…

Istorija prasideda mažame kaimelyje, kurio gyventojai negalėdami susitvarkyti su monstrais iškviečia Claymore kovotoją. Čia ji sutinka patį įkyriausią mano matytą anime personažą ir nužudo pabaisą apsimetusią jo broliu. Įkyrusis vaikinas labai prisiriša prie gražiosios kovotojos, nepaisydamas jos visiško nejausmingumo. Taip prasideda kelionė po tamsų viduramžių pasaulį.

Techninė pusė nebloga. Garso takelis – nuo simfonijos iki gitarų pjaustymo – sukurtas gerai. Apskritai anime prašosi antro sezono, apie kurį nieko negirdėti.

Rekomenduoju jei norite gero veiksmo ir kraujo, jei patiko „Raganius“ ir jei neieškote labai gilaus siužeto.

Toliau dvi idiotiškos komedijos: „MM!“ ir „Seitokai Yakuindomo“.

Posted in Anime, Filmai, Serialai.

Tagged with , , .

Komentarai įrašui Anime adata: „Claymore“ ir „Trigun: Badlands Rumble“ yra išjungti

By Mėsgalis – 2011 02 17

„Ir vėl sėdau ant tos pačios adatos“ arba „Atgimęs susidomėjimas anime“

Taip, gan ilgą laiką domėjausi šia savotiška japonų kultūros šaka. Šie, kad ir piešti, kūriniai turėjo man kažko, ko joks Holivudo filmas suteikti negalėjo. Dar niekur kitur nemačiau tokio susukto siužeto ir tokių negailėstingų siužeto vingių bei pabaigų kaip anime serialuose. Čia kurėjai nėra varžomi nei spec. efektų, nei aktorių, nei (dažniausiai) biudžeto.

Na bet per kurį laiką tai spėjo pabosti, galų gale net nebeliko laiko. Pabaigiau FMA ongoing naująsias serijas, kurios pasiglemždavo tik 25 minutes kas savaitę ir tiek.

Taip jau atsitiko, kad netyčia atradau naują (na bent jau nematytą) „Darker than Black“ sezoną bei OVA serijas. Migloti prisiminimai sakė, kad pirmasis sezonas buvo geras, taigi nusprendžiau pabandyti. Tada už akies užkliuvo ir „Black Lagoon: Roberta’s Blood Trail“, kuris vis dar nėra išleistas iki galo (o gal kas žino kada bus kita serija?). Negana to, radau ir naują Trigun filmą (vėl gi – naują MAN). Na ir šitaip vėl įsisukau į anime žiūrėjimo karuselę.

Šiame ir keliuose kituose įrašuose pabandysiu pateikti savo paskutinių kelių savaičių įspūdžius. Romanų nerašysiu – tik savo asmeninius įspūdžius ir pastabas, stengsiuosi „nespoilinti“ siužeto.

Antrasis „Darker Than Black“ sezonas pasakoja apie įvykius po Pragaro vartų Tokijuje išnykimo. Hei tuo tarpu dirba CŽV ir gauna užduotį pagauti rusų mokslininko vaikus, apie kuriuos ir sukasi visas tolimesnis veiksmas. Iš tiesų tiek pradžia, tiek pabaiga nepaaiškina jokių klausimų kilusių pirmosios dalies pabaigoje. Net sakyčiau iškyla nauji klausimai. Ka Hei veikia CŽV? Kur kiti komandos nariai? Kas įvyko tarp abiejų sezonų? Jaučiasi, kad kažkas praleista. Žodžiu istorija lyg ir nebloga jei ne keletas dalykų, kurių šiam anime mažiausiai reikėjo (keistoki Hei santykiai su mokslininko dukra ir keistoki iškrypėliai), bet čia jau skonio reikalas.

Vėliau buvo išleistos keturios OVA serijos, kurios beveik viską paaiškina. Tiesa, atrodo nebeliko vietos naujam sezonui – istorija lyg ir pabaigta.

Apie techninę pusę sunku pasakyti kažką blogo. Naujuose anime jau nieko nebestebina kokybiškas piešimas. Garso takelyje buvo tikrai puikių kūrinių. OP/ED neįstrigo.

Tokie mano įspūdžiai po ~2 savaičių nuo žiūrėjimo. Apskritai man visai patiko. Tamsi, paslaptinga atmosfera, supintas siužetas ir miglota pabaiga – toks yra „Darker Than Black“.

Apie „Black Lagoon“ nerašysiu nieko – be pabaigos sunku susidaryti aiškią galutinę nuomonę, tačiau tai, ką mačiau, man visai patiko.

Toliau laukia „Claymore“ ir „Trigun: Badlands Rumble“ apžvalgėlės.

Posted in Anime, Filmai, Serialai.

Tagged with , .

Komentarai įrašui „Ir vėl sėdau ant tos pačios adatos“ arba „Atgimęs susidomėjimas anime“ yra išjungti

By Mėsgalis – 2011 02 17

Manojo Acer 5552 apžvalgėlė

Jau senokai galvojau apie nešiojamo kompiuterio pirkimą. Apgalvojau įvairius variantus, perskaičiau tonas atsiliepimų apie gamintojus ir šiek tiek abejodamas pasirinkau Acer 5552. Na Acer garsėja kaip pigių, galingų ir nelabai patvarių laptopų gamintojas. Labai abejojau dėl šio pirkinio. Tačiau paskaitęs komentarų apie kitus gamintojus geresnių atsiliepimų neradau.  Galų gale supratau, kad laptopo pirkimas yra loterija, o korpuso patvarumas labiau priklauso nuo rankų kreivumo ir surizikavau.

Pirkdamas žinojau ko ieškau – kompiuterio skirto mokslui, bet tinkamo ir kokiam senesniam žaidimui. Deja teko iš karto atmesti visus Intel pagrindo kompiuterius – jų GMA vaizdo plokštės (net ir naujausia Intel HD Graphics) nė iš tolo neprilygsta AMD siūlomoms integruotoms ATI plokštėms. Šios taip pat neblizga, bet su kompromisais paleidžia ir naujus žaidimus. Žinojau, kad man reikia 320GB kietojo disko – nešiojamam PC manau daugiau nereikia – šiais laikais niekas duomenų nebesandeliuoja PC harduose – naudojamos išorinės laikmenos. Visa kita – kaip gausis.

Taigi, ką nusipirkau?

Acer Aspire 5552

AMD Athlon II X2 P340

ATI Mobility Radeon HD 4250 (integruota)

320GB HDD

3 GB DDR3 RAM

Taigi parametrai – visai neblogi. Procesorius silpnokas, tačiau jo užtenka, vaizdo plokštė kompromisinė, tačiau turi ir VGA, ir HDMI jungtis – man – didelis pliusas. Visai neblogai ant veža WoW (high), Dragon Age (medium), Oblivion (medium). Iš esmės plokštės achilo kulnas – filtravimai ir Anti-Aliasing – šių funkcijų nereikėtų jungti aukščiau kaip 2x. Visa kita – be priekaištų.

Na bet dabar gana parametrų. PC atkeliavo gana plokščioje dežėje kartu su 6 celių baterija, kuri net žiūrint filmus ir žaidžiant ar rimtai dirbant veikia apie 2 h, maitblokiu, atkūrimo DVD su tvarkyklėmis ir greito paleidimo instrukcija.

Korpusas atrodo pakankamai rimtai ir gražiai, niekur negirgžda, sukelia tvirtumo įspūdį. Žinoma šios klasės laptope apie metalines vidaus apsaugas galima svajoti, taigi ekrano panelė šiek tiek lanksti – nieko neįprasto. Šioks toks trūkumas pasirodė media ir garso mygtukai – jie galėtų būti iškelti atskirai ir nepriklausomi nuo funkcinio klavišo (nors tai gal ir įprasta).

Pirkau su instaliuotais Linux. Tikėjausi kokios Ubuntu ar bent Suse distribucijos. Deja tai tebuvo komandinė linux eilutė – DOS atitikmuo. Deja Win disko neturėjau, taigi susimečiau Linux Mint. Vėliau Win7 nemaloniai nustebino – jie kur kas prasčiau tvarkėsi su kompiuterio komponentais nei Linux. Windowsams teko įdiegti krūvą tvarkyklių iš DVD, kol viskas pradėjo pilnai funkcionuoti. Čia kaltės niekam neversiu -buvo pilnas DVD reikalingų draiverių – nebent Win7 galėjo labiau pateisinti savo gerą vardą…

Glossy ekranas – kai kam baisus trūkumas. Aš niekad tokio nebandęs surizikavau ir nelabai tenusivyliau. Spalvos, ryškumas – puikūs. Atspindžiai nėra labai įkyrūs, o kadangi turiu neblogą vietą darbui – per daug netrukdo. Patogus video žiūrėjimas pliusas. 16:9 ekranas tam puikiai tinka. Deja to nepasakysi apie senesnius žaidimus – šie dažniausiai pritaikyti 4:3 ekranams. Kalbant apie formato patogumą – 4:3 ekranai man dabar atrodo kvadratiniai… Apskritai 15 colių ekranas beveik atitinka 17 colių 4:3, todėl jei norit nedidelio PC – pirkit dar mažesnį.

Yra pilna klaviatūra. Man nepratusiam prie tokios dar vis nepatogu – mygtukai „įleisti“ į vidų. Na bet tai laptopų bruožas – žmonės išgyvena…

Touchpadas veikia gerai, turi pelės ratuko atitikmenį. Norintys gali apskritai išmokti juos naudotis geriau nei pele – yra daugybė funkcijų.

Vienas iš didesnių trūkumų – garsas. Tai vienas vienintelis garsiakalbis. Žinoma, muziikos su laptopu niekas ir nesiruošia klausyt. Reikės įsigyti kokias kolonėles. Kiek bjauresnis dalykas – vis dėl mono garsiakalbio nusimušantys jungties garso nustatymai – gaunasi garsas tik per vieną kolonėlę. Vėliau supratau, kad tai sutvarkoma patildžius/pagarsinus, bet vis tiek nervina. Jau galvojau jungtis prasta, o aiškių balanso nustatymų galima sakyti win7 neturi.

Procesoriaus temperatūra diebant laikosi apie 45-50 laipsnių. Pasistengus pavyko užkelti iki 58. Beje, čia Linux nusileidžia Win – win dirba šalčiau (su jais max buvo 56 laipsniai). Maksimali saugi procesoriaus riba – 70 laipsnių. Bent jau taip sako AMD. Panašu jog jei aušintuvas per daug nerinks dulkių – tai gan saugus aparatas. Korpusas deja aušinamas nėra, todėl visada yra šiek tiek šiltas (berods dell turi korpuso aušinimo technologiją). Kita vertus išskyrus šį nesu bandęs beveik jokių laptopų – nežinau kas yra normalu, bet iš visagalio interneto susidariau tokią nuomonę.

Taigi tai gan paprastas ir kokybiškas bei pigus kompiuteris. Juo naudojantis pasidaro aišku kodėl jis pigesnis, kam buvo sutaupyta. Daugumai juk nereikia pilnų stereo garsiakalbių krūvos media mygtukų, praplėtimo kortelių lizdų ir pan. Kokybę parodys laikas, bet kol kas esu patenkintas.

Posted in Kita.

Tagged with , , , .

Komentarai įrašui Manojo Acer 5552 apžvalgėlė yra išjungti

By Mėsgalis – 2010 12 01

Ubuntu linux – (ne)logiškas pasirinkimas?

 

Ubuntu norėjau išbandyti jau seniai. Taip jau atsitiko, kad išgirdau apie naują versiją ir pagyrimus jai už draugiškumą vartotojui, stabilumą ir pan. Nusprendžiau, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Pristatau jums „Ubuntu 10.10“.

„Linux for human beings“… Reiškia, kad jie pritaikyti ne geekams, kurie, beje, nėra patenkinti šia distribucija (matot, jau mandrų žodžių prisigaudžiau) būtent dėl jos draugiškumo, o paprastam vartotojui, neturėjusiam reikalų su linux. Bandyti į Windows 7 varomą PC instaliuoti Ubuntu gali būti baugu, bet ubuntu kūrėjai siūlo net keletą sprendimų:

1)Live CD/USB. Parsisiųsime .iso formato disko atvaizdą. iš jo visai nesunkiai galima pasidaryti Live/instaliacijos CD arba USB raktą (šiuo atveju įkrovos metu reikia atsidaryti įkrovos meniu – mano atveju tai buvo F8 – ir pasirinkti USB). Čia galima rinktis išbandyti Ubuntu iš disko arba diegti. bandyti patarčiau iš USB diskelio – daug greitesnis variantas.

2)WUBI  Windows diegiklis. Jį paleidus iš disko per windows, galima ramiai įsidiegti linux kaip eilinę Windows programą. Taip pat ją galima ir išinstaliuoti. Jokios įtakos kompiuteriui. Nukenčia tik linux greitis. Nuo šio varianto ir pradėjau savo linux vartojimą.

3)jei jau pasiryžote pajusti Ubuntu visu pajėgumu ir įsidiegti, galit nebijoti, jūsų duomenys yra visiškai saugūs net jei turite tik vieną particiją. Nežinia kokiu būdu Ubuntu sugeba atsiriekti gabaliuką disko ir susikurti sau tinkamą particiją. Beje, įsijungę Win net nepastebėsite, kad kažkas pasikeitė. Dėl nesuderinamumų, net nematysite linux particijos. Patarčiau paskirti linux bent 20-30 GB vietos – programų diegimas vyksta toje pačioje particijoje – negalima pasirinkti kur diegti, ar bent aš to dar nemoku.

Dabar, kai turiu pilnai veikiančius linux galiu pasakyti, jog į win grįžtu tik pažaisti. Ką tik instaliuoti linux turi viską ko gali prireikti:

 

  • Ofiso programų rinkinį „OpenOffice“ suderintą su MS Office
  • Galingą pašto programą „Evolution“, pastatančią į vietą „Outlook“ (tiesa šitos naudoti nesirįžau – man pilnai pakanka Gmail tinklapio – nereikia, kad viską siųstų į PC).
  • Integruotą „Gwibber“ Facebook/Twitter/Buzz ir pan. paslaugų skaitytuvą/klientą.
  • Integruotą susirašinėjimo programą Empathy, palaikančią Google talk ir Facebook chat.
  • Muzikos grotuvą „Rythmbox“, kuriam neradau jokių didesnių trūkumų.
  • Firefox naršyklė (aš asmeniškai parsisiųnčiau chrome – FF per daug griozdiškos įrankių juostos)
  • Ir dar daug kitų.

Visa tai užima nelabai daug – vos 2-3 GB. Jei kažko vis dėlto trūksta, yra Ubuntu programų centras – milžiniškas nemokamų programų katalogas. Kaip bebūtų keista, žinant ko ieškai, jame ką nors rasti visai nesunku.

Pradiniai trūkumai ir kaip juos panaikinti, naudingi nustatymai

 

  • Windows naudoti kietieji diskai neprijugiami automatiškai. Tai kartais trukdo – pvz neveikia nuorodos į kitus diskus, kol per failų naršyklę jų neatidarai. Tai sutvarkoma parsisiuntus programėlę „rašymo į NTFS skirsnius nustatymas“. Toliau viską susitvarkyti juokų darbas.
  • nVidia draiveriai panaikina gražų krovimosi ekraną. Smulkmena, bet miela. tai sutvarkoma programa „Start-Up manager“. Ją taip pat rasite programų centre.
  • Ubuntu OS pakeistas pasirinkimo ekranas gali šokiruoti šeimos narius paikai įsimylėjusius Windows 😀 Juolab, kad Ubuntu būna paleidžiama po 15s pagal nutylėjimą. Visą tai pakeisti galima toje pačioje „Start-Up manager“ programoje. Pats iš pradžių tą dariau sunkiuoju būdu – per terminalą.
  • Temą/“tapetus“ ir efektus galima nustatyti tiesiog paspaudus dešpeliu mygtuku ant desktopo. Paprasta. Norintiems dar daugiau efektų reiktų įsimesti „Compiz“ nustatymus iš „centro“.
  • Patariu vardan patogumo parsisiųsti „Docky“ programą ir panaikinti apatinę juostą – man asmeniškai daug patogesnis pasirinkimas.

Compiz kubo efektas leidžia patogiai perjungti darbastalius

4 darbalaukiai

Ar jums yra buvę, kad atidarote krūvelę įvairių programų ir pasimetat languose? Linux leidžia patogiai ir gan paprastai programą nutempiant į šoną perkelti ją į kitą darbalaukį. Mano atveju visos bendravimo programos yra viename lauke, naršyklė kitame, trečiame grotuvas ir torrentų programa, ketvirtas visokiems kitokiems reikalams. Tai ypač patogu junginėti naudojant „kubą“. Pagal save suderinti jį galima su Compiz nustatymais (pragramą parsisiųsit iš „centro“).

Alt+TAB tipo langų perjungimas pasirinktame darbalaukyje ir bendravimo programos.

Terminalas

Viena iš įdomesnių ir gąsdinančių Linux savybių – terminalas. Windows tai yra konsolė. Eiliniam vartotojui visai nereikia mokėti juo naudotis, tačiau jau patyriau jo naudą. Kartais nukopijuoti komandą iš forumo žinutės ir spustelti Enter yra paprasčiau nei knaisiotis po nustatymus. Jo išmanymas visai nereikalingas ir bijoti terminalo neverta. Jis tik palengvina gyvenimą tų, kurie nemoka knaisiotis po nustatymus.

Wine ir windows programų paleidimas Ubuntu OS

Pereidami į Linux, žmonės labiausiai bijo programų nepalaikomumo. Tiesa ta, kad beveik viską galima paleisti naudojant Wine programinę įrangą. Ir tai nėra taip jau sunku, truputį pasimokius. O WineHQ tinklapyje yra smulkiai aprašyta ką ir kaip daryti kiekvienai programai, kaip ją instaliuoti ir naudoti, jei yra kokių nors problemų. Truputį kita situacija yra su žaidimais. Pats sugebėjau instaliuoti Steam ir parsisiųsti HL2 Deathmatch. Deja jis neveikia tiek, kad būtų galima maloniai žaisti. Žinoma egzistuoja Wine pagrindu sukurtos žaidimų paleidimo programos: nemokama „Play on linux“ ir mokamos „Cedega“ bei „CX games“. Domėjausi grynai iš smalsumo – Win7 instaliacija juk liko – turiu kuo žaisti.

Tuo tarpu „centro“ siūlomi žaidimai išlepintai akiai atrodo baisoki, nors jei mėgstat Quake 3, rasit ką pažaisti.

Grotuvas ir visai neblogai veikiantis Steam.

Grotuvas ir visai neblogai veikiantis Steam.

Iš esmės Linux turi viską ko reikia vartotojui. Žinoma, žaidimų trūksta ir jų norisi, bet juk visada galima persijungti į windows, o linux taip pat turi šiokių tokių alternatyvų. Darbiniams PC ji pritaikyta beveik tobulai, yra gan lengvai prižiūrima ir nereikalauja jokių investicijų. Taip pat yra netbookams skirta Ubuntu su Unity aplinka, kurią planuojama diegti ir į 11-ą Ubuntu versiją. Sakyčiau turint laptopą nenaudojamą žaidimams, Ubuntu yra ypač geras pasirinkimas. ji gali veikti ant visiškai silpno PC ir išnaudoti visus galiūno resursus. nepaprastai lanksti vartotojo sąsaja leidžia pritaikyti OS savo poreikiams, ko neleidžia net Win7. Ir visa tai nemokama. Nusikaltimas nepabandyti 😀

Jei susidomėjot ir kilo klausimų galit klaust šio trejų dienų vartotojo pagalbos 😀 Jei klausimas sudėtingas – geriau eikit į www.ubuntu.lt. Tie žmonės šią OS išmano ir tikrai padės.

Posted in Apps, Kita, Linux.

Tagged with , .

11 comments

By Mėsgalis – 2010 11 01

„TES IV: Oblivion“ – ar pavyko pralenkt Morrowind?

Kaip jau teko rašyt, turiu naują PC. PC, kuris paveža Oblivion ir daugybę kitų žaidimų, kurių seniau negalėjau pažaisti dėl geležies. ta proga ir išbandžiau vieno iš geriausių RPG žaidimo tęsinį.

Morrowind buvo savotiškas… Jis nepadaro gero pirmo įspūdžio. Pamenu pirmą kartą žaisdamas ištvėriau kokią valandą ir ištryniau dėl kelių priežasčių: buvo labai neaišku ką daryt toliau, grafika iš tiesų buvo apgailėtina (išskyrus vandenį, jis gražus), o daužant priešui tiesiai į snukį, pataikydavai gal tik kokį kartą iš dešimties bandymų…

Vėliau, perskaitęs jo apžvalgą, suteikiau Morrowind dar vieną šansą. Tačiau tą kartą pasiruošiau: įsirašiau aukštesnės kokybės tekstūrų paketą ir žalia, išsiliejusi masė tapo panaši į žolę, dėl modelių paketų, žmonių (ir ne tik žmonių) galvos tapo panašios į galvas, o ne kvadratinį… hm… Kiek žinau net įmanoma įtaisyt neribotą piešimo atstumą bei šiuolaikinius apšvietimo efektus, kas padarytų žaidimą panašų į Oblivion (dabar, turint gerą PC, bus galima išbandyt kada nors). Žaidimas iš tiesų pasikeitė ir tapo vienu iš mėgstamiausių mano RPG.

Nori to ar nenori, labai sunku rašyti apie Oblivion nelyginant jo su seneliu Morrowind. Iš tiesų naujasis kūrinys panaikino BEVEIK visus pirmtako trūkumus, kurie taip nervino. Kita vertus, taisant dažnai sugadinama ir tai, kas buvo gero…

Pavyzdžiui žaidimo pradžia Morrowind yra itin… neužkabinanti. Veikėją išleidžia iš kalėjimo ir duoda raštelį, kurį reikia nugabenti (o gal raštelyje prašo atvykti? – žaidžiau tik kartą ir pradžia buvo tikrai seniai) į Balmora miestą. Čia susipažįstame su Blades nariu, kuriam kurį laiką dirbame be didesnio tikslo (nors jis vėliau ir paaiškėja), gildijomis ir t.t. Na nuo Balmoros gal būt jau galima užsikabinti, bet iki jos žaidimas yra tikra kankynė…

Oblivion pradžią pateikia iš esmės kitaip. Į veikėjo kalėjimo (vėl?) vienutę įsilaužia pats karalius (nes joje pasirodo yra slaptas išėjimas – ech, velnias, kaip aš čia nepabėgau…) ir pasirodo atpažino veikėją iš savo sapno todėl mes nusekam jam iš paskos. Na o toliau daug kovų, kuriose veikėjo įgūdžiai mažai ką reiškia, ir staiga nužudomas karalius. Na o toliau mus siuntinėja iš vieno galo į kitą ir vis sako „please, hurry“, kas neleidžia sustoti net minutei… na rimtai… Į gildijos kvestus įsisuksi tik spjovęs į pagrindinį kvestą. O tai nelogiška – jeigu jau bėgam, tai sustoti porai žaidimo savaičių, kad taptum Arch-magu yra tiesiog kvaila… O Morrowinde, ypač pradžioje, Blades narys Balmoroje, kurio vardo nepamenu, pats pasiūlydavo pailsėti ir apsilankyti gildijose bei grįžti, kai būsiu pasiruošęs.

Oblivion įvedė arklius, kurių baisiai trūko milžiniškame Morrowind pasaulyje. Tai labai didelis pliusas… Nusveriamas dar didesnio minuso – fast travel. Sakysite „nepatinka – nesinaudok“, tačiau prisiversti ne taip lengva. Vieną kartą nusprendžiau nuo Imperial miesto iki kažkurio kito nujoti pats. Po kelionės visas mano kelias buvo nusėtas vietovių ikonėlėmis. Tai reiškia, kad žmonės labai daug tiesiog praleidžia, ko Morrowinde nebuvo.

Žinoma, negaliu nepagirti Oblivion tikroviškų nuotykių ir to kaip natūraliai jame gali šakotis kvestai, kai atleidi „vadeles“. Pavyzdžiui vykdydamas magų gildijos kvestus (beje jie gal net įdomesni nei pagrindinis kvestas) turėjau kautis su vampyrais. Deja nepagalvojau, kad galėjau užsikrėst. Kai užbaigiau kvestą ir man pasiūlė palaukt, nuėjau į areną, kur praleidau kelias žaidimo dienas. Tik staiga mano veikėjas susapnavo košmarą apie vampyrus, o išsigydyt jau buvo per vėlu… Taigi teko pradėt vaistų nuo vampyrizmo paieškos kvestą. Na žinoma visko buvo ir Morrowinde, bet ten tai labiau vargindavo. Čia gali atleisti vadeles ir ieškoti vaistų. Kita vertus, Morrowinde vampyrizmas buvo labiau išplėtotas: buvo vampyrų klanai ir pan.

Ko Oblivione pasigedau, tai netikėtumų. Manau kas Morrowind žaidė prisimins, kai einant keliu iš Balmoros, tiesiai prieš nosį iš oro nukrito žmogus (ir užsimušė). Prie kūno rastame raštelyje sužinome, kad jis testavo savo išrastą revoliucinę kelionės priemonę, kuri, kaip paaiškėja, yra stebuklingas ritinys, padidinantis atletikos įgūdį ~1000 taškų. Iš tiesų (smalsūs žmonės patikrina dar kartą :D) – su juo buvo galima perskristi visą Vvanderfell salą, tačiau mirtis garantuota…

Dar galėčiau prikišti ir vartotojo sąsajai. Morrowinde ji buvo negraži, bet funkcionali, o pripratus, net gana patogi. Oblivione daugybę atskirų tampomų/prisegamų/reguliuojamų langų, kuriuos buvo galima atidaryti visus iš karto, pakeitė vienas nepatogus langas iš kurio sunku net išmesti nereikalingą šlamštą, o ypač, pasižiūrėti ar nesergi vampyrizmu, nes tas langas yra nukištas gan toli (Morrowinde jis matėsi nuolat).

Taip pat Oblivione nėra nė lašo originaliai sukurtų vietovių. Jūs palyginkit Vivec miestą iš Morrowind ir Imperial iš Oblivion… Gal Vivec ir buvo per didelis, bet faktas, kad atrodė 100 kartų įspūdingiau.Imperial cityVivec miestas iš Morrowind

Iš tiesų abu žaidimai turi trūkumų ir pliusų. Aš vis dėlto linkstu prie MW, tačiau dabar žaidžiu Oblivion ir mėgaujuosi jo aiškumu (kurio Mw tikrai trūko) ir paprastumu. Tiesa, kitaip nei daugelį, manęs nesužavėjo ir Oblivion grafika – net su aukštais nustatymais labai klaikiai atrodo tos tolumoje išsiliejusios tekstūros. Gal aš kažką ne taip susireguliavęs, bet gal net geriau atrodytų Mw rūkas nei tai…

Posted in seni geri, Žaidimai.

Tagged with , , .

Komentarai įrašui „TES IV: Oblivion“ – ar pavyko pralenkt Morrowind? yra išjungti

By Mėsgalis – 2010 06 25

Išsilaikiau vairavimo egzaminą! Saugokitės :D

Galų gale, po ilgų atidėliojimų išsilaikiau praktiką iš pirmo karto. Teko važiuot su Astra, kurią mokykloje teko vairuoti vos kartą. Padariau tris klaidas: kartą užgesau ant estakados (antrą kartą, kai pavyko, nesupratau kaip galėjau užgest – dyzelinis varikliukas pats užriedėjo į kalną), Įvažiuodamas į pagrindinį kelią rodžiau posūkį į kairę, kai reikėjo rodyti į dešinę (tas įvažiavimas panašus į persirikiavimą iš greitėjimo juostos – supainiojau) ir kartą vietoj to, kad įjungčiau antrą pavarą, neįjungiau nieko (galbūt kaltas mašinos nepažinojimas arba nervai – nežinau)…

Dar galiu pasakyt, kad tos istorijos apie piktus egzaminuotojus matyt yra tikros… Na maniškis pasitaikė visai normalus pagyvenęs vyriškis: ir pabendraut ėjo, ir nervus, Regitros išplanavimo nežinojimą supranta (pražiopsojau įsibėgėjimo pratimo pradžios liniją – sako „ai, nieko tokio – gatvėje parodysi“ – logiška, šitas pratimas šiaip ar taip smulkmė). Na su juo nežinau KAIP reikia nemokėt, kad neišlaikytum. Na o jei jau nemoki – kam eini laikyt? na mano nervai po pavažinėjimo su tėvu jau tapo geležiniai – ten būdavo, kad viskas lyg ir gerai, bet ,kadangi važiuoju kitaip nei jis važiuotų, jam baisu, dėl to jau ir man baisu… Galų gale per egzą nereikia varant ant viso gazo persirikiuot TUNELYJE…

Galų gale, grįžus į regitrą, kai paaiškina klaidas, instruktorius sakė: „na kritinių klaidų šį kartą nepadarei, va suklydai čia, čia, o va čia ne taip padarei. Manau dar namie visą šitą pašlifuosi.“ Tada trumpam nutilo, o aš galvojau „Nu ble… Negi 107 litus išmečiau…“ Ir tada pridėjo „Bet šį kartą egzaminą išlaikei.“

Posted in Kita.

Tagged with , , .

2 comments

By Mėsgalis – 2010 06 23

„Dragon Age – Origins“/“Awakening“ – Tai Geras jis ar Blogas?

Dėka senojo pc gedimų ir naujo „superkompiuterio“ galingumo, galiu sau leisti žaisti šį tą naujesnio. Deja, atrodo, dėl to nukentės mano klasikos „atradimai“.

Didysis Terax Kar išvyksta pasitikti savo likimo...

Taip mano šaunusis burtininkas Terax Kar pradėjo savo šaunią karjerą.

Galų gale sužaidęs visą DAO ir jo papildymą, pastebėjau, kad nepaisant to kiek mažai šiais laikais išleidžiama TOKIŲ žaidimų, atsirado nemažai burbančių. Būtent todėl nusprendžiau išreikšti savo nuomonę.

DAO pažadas buvo būti „Baldur’s Gate“ dvasiniu tęsiniu. Kadangi man 18 metų, o per tuos metus kiek turėjau PC tokia klasika nesugundė, kaip yra – nežinau. Kita vertus esu žaidęs ne vieną ta pačia „Dungeons and Dragons“ sistema pagrįstą žaidimą, pvz. „KOTOR“ serija (nuostabūs žaidimai ir ko gero artmiausi DAO), teko žaisti ir „Neverwinter nights“, kuris gero įspūdžio nepaliko. Įsivaizduoju, kad BG turėtų būti kaip Neverwinter Nights, tik atrodantis gražiau ir dvimatis, su daug taktikos mūšiuose ir pauze pagrįstu kovos planavimu. Tai kaip gi pavyko?

Įsijungus žaidimą pasitinka kruvini „Bioware“, „EA“ ir „DAO“ pavadinimai (kraujo žaidime bus tiek, kad jis atpirks visas sausas Call of Duty, KOTOR ir visų kitų žaidimų kovas). Gan įdomus yra veikėjo kūrimas. Žinoma, didelis parametrų pasirinkimas jau nieko nebe nustebins. Trys rasės (Žmonės, Dvorfai ir Elfai), trys klasės (karys, plėšikas ir magas) – RPG standartas. Šiek tiek žaidimą praplečia įvairios klasių specializacijos, atrakinamos vėliau ir suteikiančios daugiau skillų, bet tai nėra itin svarbu. Šiaip ar taip – to užtenka. Jei nesugedę – netaisyk. Kur kas įdomesnis sprendimas – kilmė. T.y. jei pasirinksite žmogų-karį, galėsite rinktis jo istoriją kaip kilmingojo arba paprasto miestiečio. Šis pasirinkimas lemia ne tik žaidimo pradžią, bet ir vėlesnę įvairių NPC reakciją į jus ir jūsų poelgius. Mano atveju (elfas-magas) pasirinkimo nebuvo – žaidimo pasaulyje visi magai yra izoliuoti aukštame bokšte ir yra griežtai kontroliuojami gan karingų dvasininkų – tamplierių.

Kad ir ką bepasirinktumėte, kilmės kvesto rezultatas bus jūsų įstojimas į Grey Wardens broliją – tokia brolija, kovojanti prieš padarus vadinamus Darkspawn. Šie kas kelis šimtus metų išlenda iš po žemių vedami Arkdemono – drakono, užvaldyto jų senojo dievo. Toks įvykis, vadinamas „Blight“ (angl. kažkas gadinantis nuotaiką, žlugdandis, naikinantis). Netrukus po atvykimo į stovyklą įvyksta lemiamas mūšis, kuriuo siekiama užkirsti tam kelią. Atrodo jog pergalė ranka pasiekiama, visi optimistiškai kalba apie būsimą pergalę, o ypač tuo džiaugiasi karalius. Tačiau čia į gan paprastą „žudyk blogus, gelbėk gerus“ siužetą įsisuka politinės intrigos…

Žodžiu siužetas, nors ir girdėtas bei matytas, yra tikrai geras. Daugelis pasirinkimų turi įtakos vėlesniems įvykiams. Pvz., kas gi atsitiks jei padėsime mažai dvorfų mergaitei įgyvendinti savo svajonę studijuoti magiją (dvorfai iš prigimties negali burti)? Ji įvykdys didelius atradimus, dėl kurių magai net atidarys nepriklausomą nuo dvasininkų „ratą“ dvorfų miesto požemiuose.

Kovos sistema bus pažįstama visiems RPG žaidėjams. Valdysite 4 žmonių komandą. Visiems galėsite nustatyti skirtingas taktikas, o viskas veiks pagal standartinę tanko-gydytojo-daužytojo sistemą. Kovų metu galėsite bet kada sustabdyti žaidimą ir nuroditi būsimus veiksmus kitiems veikėjams, apžvelgti kovos lauką. Karių ir plėšikų skilai nėra kažkuo išskirtiniai. Magai, kaip visada, turi 101 būdą būti naudingi. Nieko labai neįprasto čia nėra. Kai kas burba dėl greito MP/HP atstatymo ne kovų metu. Aš teigčiau, kad čia pliusas – nereikia penkias minutes laukti kol galima bus judėti toliau. Taip pat reikia pasakyti, kad kovos dažnai būna tikrai sunkios ir kartais teks rimtai paplanuoti..

Dabar apie techninę dalį. Žaidimas atrodo labai gražiai. Prikibti galima tik prie tekstūrų, kurios galėtų būti detalesnės. Muzika puiki, įgarsinimas taip pat neblogas. Kitas dalykas buvo lūžinėjimas. Na žinot kai muši kažkokį super bosą jau 3-ią kartą bandydamas jį nudėti ir matai, jog šį kartą atrodo PAVYKS, žaidimui išsijungus jautiesi nemaloniai…

Tai ar jis geras? Ir dar kaip. Sakantiems, kad „Baldur’s gate“ geresnis, galiu tik pakartoti kažkieno žodžius, jog taip yra dėl nostalgijos. O juk ir nostalgija tais laikais buvo gilesnė 🙂

"Awakening" vėl sutinkame vieną buvusių bendražygių, kuris (priklausomai nuo pasirinkimų) dabar jau yra karalius...

Deja, šitaip išgyręs DAO, negaliu pasakyti tiek pat gero apie papildymą „Awakening“… Na jis nėra blogas, jei lyginsim su eiliniais eiliniais RPG. Net labai neblogas. Tačiau iki Origins jam dar toli. Duodama daug mažiau svarbių pasirinkimų, dalis jų iš viso neturi prasmės. Būvimas valdovu, nors kartais ir visai įdomus, gali pabosti – norisi daugiau pakeliauti, gal net grįžti į kiek pasikeitusias DAO matytas vietoves.

Papildymas prasideda praėjus keliems mėnesiams po originalaus žaidimo įvykių Ferelden šalies provincijoje. Kitaip nei originale, čia viskas suksis apie vieną teritoriją, kurios valdovas būsite. Reikės spręsti valdymo klausymus, miestiečių ginčus ir pan. Šalia šių neatidėliotinų valdovo reikalų atsiranda iš po žemių lendantys darkspawn. tačiau šie yra kažkuo neįprasti…

Manau šį žaidimą turi išbandyti kiekvienas rpg mėgėjas, o ypač tie kam patiko KOTOR ir kiti Bioware kūriniai. Tai puikūs pavyzdžiai kokie šiais laikais gali būti ilgi ir išbaigti žaidimai. Deja, net ir tokie ilgi žaidimai baigiasi…

Kai kurie priešai tikrai baisūs...

Posted in Žaidimai.

Tagged with , , , , , , , , , .

Komentarai įrašui „Dragon Age – Origins“/“Awakening“ – Tai Geras jis ar Blogas? yra išjungti

By Mėsgalis – 2010 06 05

Muzika Tavo ausims: Avantasia – „The Metal Opera“

Nusprendžiau pasidalinti šiokiu tokiu atradimu. Jau senokai esu atradęs skandinavų metalą. Jų folkloro tematika gana artima mūsiškei. Tai įvairiausia muzika – nuo lengvo simfoninio metalo iki grubių (nors ir neperžengiančių ribų) epiškų mūšių dainų. Na gal pradėjau nei apie šį, nei apie tą, bet jei reiktų pateikti įrodymą, kad metalas ir simfonija žengia koja kojon, rinkčiausi vokiečių projektą Avantasia.

Grupės pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo gan eilinis. Iš tiesų jis sudarytas iš žodžių „avalonas“ ir „fantazija“, o, pasak grupės narių, apibūdina „pasaulį už žmogaus fantazijos ribų“. Iš karto prieš akis iškyla „Žiedų Valdovo“ scenos, taip?

Grupės žanras apibūdinamas kaip klasikinis „heavy“ metalas. Iš tiesų, tam tikros atkarpos skamba visai kaip The Scorpions ar kitų senų gerų lengvesnio metalo grupių kūryba. Tekstai gan lyriški, dažnai kritikuojama krikščionybė (nieko satanistiško, tik pagrįsta kritika), siūloma „nauja“ religija. Kūriniai didingi, epiški, pagardinti simfoninio orkestro partijomis ir puikiu vokalu.

Atėjo eilė trūkumams, o jų aš rimtesnį matau tik vieną. Kai kurie kūriniai yra kiek užtęsti ir vėliau gali nusibosti.

Tikiuosi ką nors sudominau.

Posted in Muzika, Muzika Tavo ausims.

Tagged with , , .

3 comments

By Mėsgalis – 2010 05 15

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos